Vienas dabartinės pandemijos padarinys – kad ji nustūmė į paraštes prieš vakcinas burnojančius keistuolius, homeopatus ir valstybės vaidmens nekenčiančius libertarus. Niekas geriau neprimena žmonėms kolektyvinio saugumo svarbos nei susiklosčiusi ekstremali padėtis. Tačiau dar gilesnis poveikis – kad ji priverčia mus iš naujo apmąstyti, ką reiškia šis saugumas ir kas turėtų jį užtikrinti.

Ištikus krizei pirmasis instinktas – pasinaudoti tais, ką pažįstame: nacionalinėmis vyriausybėmis ir asmeniniais ryšiais. Vis tik jų nepakanka. Didelės grėsmės reikalauja kolektyvinių veiksmų.

Patogenams sienos – nė motais, jie politikų nesiklauso.

Po pirminio nacionalinio lygio atsako matome, kaip Europos Sąjunga ir NATO imasi veikti kartu. Kyla klausimų dėl kitų tarptautinių institucijų, ypač Pasaulio sveikatos organizacijos. „The Economist“ praeitą mėnesį pranešė, kad Taivanas perspėjo PSO apie viruso protrūkį gruodžio pabaigoje. Tačiau JT sveikatos apsaugos institucija šoka pagal Pekino komunistinio režimo dūdelę, o šis tvirtina, kad kita Kinijos valstybė turi būti laikoma atstumtąja. Kad ir kaip atrodytų skandalinga, į perspėjimus nebuvo reaguojama.

Taigi, vienas svarbus šios krizės rezultatas – kad kompetencija sulauks didesnio pripažinimo. Politinė retorika gali sužadinti mūsų dvasią, bet kai tenka pasirūpinti saugumu, mums atrodo, kad priimantieji sprendimus turi veikti efektyviai. Artimiausiais mėnesiais nenorėčiau įrodinėti, kad D. Britanijai parankesnis „Brexitas“ be jokio susitarimo. Taip pat nenorėčiau agituoti už principą „Pirmiausiai – Amerika“. Pandemija pabrėžė, kad gyvename glaudžiais ryšiais susaistytame pasaulyje. Patogenams sienos – nė motais, jie politikų nesiklauso.

Tačiau platesnis šios krizės poveikis – kad ji privers mus susimąstyti, kaip vertiname riziką. Pastaraisiais dešimtmečiais efektyvumas ir patogumas nusverdavo visus kitus sumetimus. Remiantis šiuo požiūriu, tiekimo grandinės nekaupiant jokių atsargų – tik tiek, kiek reikia tuo metu – ir trumpalaikių projektų ekonomika atrodė pagrįsta. Atsarginiai pajėgumai turėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu kainų mechanizmas siunčia signalą, kad tai yra būtina.

Ši sistema puikiai veikia, kai orai – saulėti. Kam švaistyti pinigus stogui, jeigu nelyja? Deja, kaip dabar įsitikinome, pasitaiko ir audrų, ir jos būna bauginamai nuožmios. Šykštūs kritikai kalbėdavo, kad robotų karų laikais Britanijos kariuomenė yra smarkiai per didelė. Kam mokėti kariams, kad jie dirbtų sunkvežimių vairuotojais, statybų inžinieriais ir sandėlininkais? Juk tai atrodo tikras pinigų švaistymas?

Kiekvienai šaliai reikės iš naujo apgalvoti klausimus apie savo atsparumą, įskaitant fizines atsargas, institucijų sąveiką ir apmokymus veikti ištikus krizei.

Tačiau dabar kariuomenė vieną didžiausių ligoninių D. Britanijoje pastatė per kelias dienas. Kariuomenės logistikos grupės aprūpina deguonimi ir užkamšo kitas mūsų sveikatos apsaugos tarnybų spragas. Niekas tuo nesiskundžia.

Užtat žmonės skundžiasi, kad trūksta apsauginių kaukių, akinių ir testų rinkinių. Nedidelės investicijos prieš kelis mėnesius dabar būtų lėmusios visai kitokią padėtį. Kiekvienai šaliai reikės iš naujo apgalvoti klausimus apie savo atsparumą, įskaitant fizines atsargas, institucijų sąveiką ir apmokymus veikti ištikus krizei.

Kai kurie prioritetai gali būti įgyvendinami gynybos biudžeto sąskaita. Krizei nuslūgus ypač bus pažeidžiamos brangaus išlaikymo reikalaujančios ginkluotės sistemos. Vis dėlto visuomenės suvokimo pokyčiai bus plačiai sveikintini. Mūsų ekonominių, informacinių, socialinių ir technologijų sistemų trapumas yra viliojamas taikinys priešininkams. Tie patys pokyčiai, paruošiantys mus geriau pasitikti naują pandemiją, taip pat padės mums tvarkytis su tuo, ką dabar madinga vadinti „hibridiniu karu“ – ardomosios veiklos, korupcijos ir propagandos toksišku kokteiliu, naudojamu mūsų priešininkų, tokių kaip Rusija ir Kinija.

Turėtume šią pandemiją laikyti milžiniško masto visos visuomenės parengties pratybomis realiomis sąlygomis. Taip, mes darom klaidų. Tačiau iš jų pasimokysime.