Pirmadienio rytą trečdaliui milijono Lietuvos mokinių ir pedagogų suplaukus į virtualiąją erdvę, ši pasirodė esanti dar mažiau svetinga nei vaikų klegesio iškamuoti mokyklų sargai. Kas įstrigo namų tinklo brūzgyne, kuriame jau dvi savaites karaliauja iš namų dirbančių tėvų siunčiami megabaitai. Kas, prasibrovęs iki elektroninio dienyno, išvydo jame skaitmeninę špygą, kurią lengviausiai persakyti erzinančia analogija iš telefoninės leksikos "šiuo metu visi operatoriai užimti, prašome skambinti vėliau". Pasirodė, kad toli gražu ne visos "Tik Tok" žvaigždės žino, kaip elgtis su nuotolinių konferencijų programomis. Ką jau kalbėti apie pedagogus! Visi jie, net kūno kultūros ar dailės, priversti vienu metu būti ir IT mokiniais, ir dėstytojais, mokytis patys ir aiškinti kitiems. Pasirinkti tokią IT priemonę, kuri labiausiai tiktų konkrečios pamokos temai nuotoliniu būdu perteikti. Būdą, kaip vėliau patikrinti tos temos įsisavinimą. Ir visa tai – stengiantis, kad galimos kompiuterinio raštingumo spragos nesugriautų taip sunkiai puoselėjamo autoriteto skaitmeninės kartos akyse. Negana to, žinant, kad auditorija šįkart nuo keliasdešimties nuobodžiaujančių jaunuolių išsiplečia iki namuose tūnančių piktų supertėvelių rato. Iššūkiai, kad ir ne tokie mirtini kaip priešakinėje COVID-19 fronto linijoje, tačiau milžiniški. Juk, nepaisant teorijų, seminarų ir visuotinės tiek namų ūkių, tiek ugdymo įstaigų kompiuterizacijos, palyginti su pasauliniu kontekstu, puikiausios kokybės interneto ryšio, Lietuvos švietimo bendruomenė nelabai tegalvojo, kad kada nors visais šiais progreso pasiekimais prireiks pakeisti fizinį bendravimą. Ir kaip čia nepalyginsi su tais mokymosi imitatoriais, kurie sugeba perlipti iš vienos klasės į kitą, bet egzaminų užduotyse vis tiek randa negirdėtų terminų. Regis, kasdien siekdami progreso, vieną dieną į jį tiesiog įvirtome. Verkti ar džiaugtis?

Regis, kasdien siekdami progreso, vieną dieną į jį tiesiog įvirtome. Verkti ar džiaugtis?

Kad ir kurioje ekrano pusėje būtume, mums visiems šis nuotolinio mokymo(si) procesas pirmiausia yra galimybė. Nevadinkime jo egzaminu – pas mus ši sąvoka ir taip demonizuojama. Tiesdami virtualius tiltus tarp pedagogų ir auditorijos pagaliau galime panaudoti progreso priemones pagal jų tikrąją paskirtį. Galime purkštauti vieni ant kitų, bet turime pripažinti, kad gavome tai, ko siekėme. Juk pažanga – tai ir yra pirmiausia ne galimybė iš kito pasaulio krašto parsivežti mirtiną virusą, bet gebėjimas panaudoti visus savo pasiekimus, plėsti pažinimo ribas ir galiausiai jį nugalėti.