Gimė jis 1839 m. Ohajo valstijoje, kalvio šeimoje. Tuo metu vyko pramonės perversmas, o naujausi išradimai ir sparčiai tobulėjančios technologijos ėmė keisti ne tik ekonomiką, bet ir visuomenę.

1857 m. vasarą likimas atvedė George‘ą į pačią Vest Pointo karo akademiją. 1861 m. balandžio 12 d. Šiaurės Amerikos žemyne prasidėjo naujas karas, tad prasčiausiai kurse mokslus krimtęs George‘as pagaliau gavo progą įrodyti pasauliui savąją vertę.

Mūsų dienomis kiekviena darbšti "Facebook" ir "YouTube" eterio bitelė puikiai žino, kad nei talentai, nei pasiekimai, nei nuveikti darbai nieko nereiškia, jeigu apie juos intensyviai neinformuoji pasaulio. Tiesą sakant, nereikia būti nei talentingam, nei kažką veikti, užtenka susikurti patrauklų įvaizdį ir tau lengvai atsivers visos durys.

Tą žino kiekviena blakstienų tušą instagrame demonstruojanti asmenybė, tą veikiausiai instinktyviai nujautė ir G. A. Custeris. Tapęs kavaleristu, jis itin stengėsi patraukti vadovybės dėmesį savo narsa bei visada noriai bendravo su žiniasklaida, kuri jį ir padarė tikru pilietinio karo veidu.

Sakoma, kad G. A. Custeris ne kartą įrodė savo drąsą stačia galvą puldamas į mirtį. Kritus žirgui, jis ir toliau narsiai tęsdavo asmenukės vertą pasirodymą, tad netrukus po savo sparnu jį priglaudė pats Potomako armijos vadas George‘as Brintonas McClellanas (1826–1885).

1863 m. birželio 29 d. G. A. Custeris, tebūdamas vos 23 metų, oficialiai įšventintas generolu. Pasibaigus pilietiniam karui, George‘as nusprendė tęsti kovingą žvaigždės karjerą ir netgi išleido memuarus (1874), tačiau kažkas jam veikiausiai vis tiek nedavė ramybės.

Žiniasklaidos apdainuotas karžygio gyvenimas gali atrodyti itin romantiškai, tačiau ar populiarumas iš tiesų atneša žmogui laimę? Ar socialiniuose tinkluose ir spaudoje kuriamas įvaizdis nėra tik tuščiagarbiška fikcija?

Manoma, kad sparčiai kintantis pasaulis ne tik viliojo George‘ą, bet ir jį trikdė. Pavyduolių graužiamo asmenukių meistro statusas veikiausiai jo netenkino, tad dėl savo kilmės kompleksuojantis G. A. Custeris jautė poreikį nuveikti gyvenime kažką vertingesnio ir išskirtinesnio. Pavyzdžiui, laimėti patį žiauriausią ir baisiausią mūšį, į kokį tik gali pakliūti karys.

Kas gi galėtų būti tas nuožmus ir sunkiai įveikiamas, jaunojo generolo ambicijų vertas priešas, kurio eliminavimas paverstų George‘ą tikru XIX a. Herakliu? Indėnai. Kuo labiau Jungtinės Valstijos plėtėsi ir augo, tuo atkakliau senieji žemyno gyventojai buvo stumiami į šalies užribį.

Nuo pat XVII iki XX a. tarp abiejų etninių grupių vyko ne vienas konfliktas, o XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Jungtinių Valstijų vyriausybė organizavo stambaus masto priverstinį indėnų iškeldinimą iš rytinės pakrantės anapus vakarinių Misisipės krantų. Mūsų laikais ne vienas politiškai korektiškas jaunuolis šį baltųjų elgesį lygina su nacionalsocialistų politika XX a. Vokietijoje.

Pasibaigus pilietiniam karui, sparčiai besivystančios JAV ėmė augti dar intensyviau. Rytinėje pakrantėje laimės nerandantys bėdžiai traukdavo į žemyno Vakarus, kuriuose nuo seno glaudėsi senieji Amerikos autochtonai. Europidai jų žemėse neretai ieškodavo aukso, buvo jaučiamas žemės įsisavinimo ir geležinkelio tiesimo poreikis.

1868 m. Jungtinių Valstijų vyriausybė ir indėnų gentys sudarė sutartį, skelbiančią, kad dalis dabartinėse Pietų Dakotos, Vajomingo, Nebraskos ir Montanos valstijose esančių žemių bus paliekamos išskirtiniam Amerikos senbuvių naudojimui.

1874 m. vasarą JAV armija surengė ekspediciją į Pietų Dakotos teritorijoje stūksančias Juodąsias Kalvas (Black Hills). Per išvyką, kuriai vadovavo tas pats G.A.Custeris, buvo rasta tauriojo metalo – aukso. Žinia apie ekspedicijos sėkmę pasklido itin greitai ir jau netrukus į indėnų protėvių žemes kartu su geležinkelio kompanijomis ėmė plūsti minios greito praturtėjimo ištroškusių baltųjų vargetų.

Šešerius metus gerbtos sutarties niekas nebepaisė, o tai reiškė, kad baltųjų engtų ir apgaudinėtų indėnų kantrybės taurė persipildė. Kad rastų išeitį, indėnų išminčiai neretai naudodavo gamtoje aptinkamas farmacines medžiagas, leidžiančias susisiekti su dvasiomis ir kitų planetų gyventojais.

Sunku pasakyti, ar Sėdinčiu Jaučiu (1831–1890) vadinamas charizmatiškasis indėnų lyderis kada nors vartojo kvaitulinį šalaviją (Salvia divinorum), meskalino kaktusus ar psilocibino grybus, tačiau visi ekspertai vieningai sutaria, kad būtent jis išvydo pranašišką viziją, kurioje šimtai JAV armijos raitelių siaubia indėnų stovyklą. Būtent jis suvienijo dakotų, sijų ir arapahų gentis, kurios pakilo į paskutinę, narsią, bet jokios strateginės naudos neturėjusią kovą prieš baltuosius užkariautojus.

1876 m. birželio 25–26 d. G. A. Custerio vadovaujami Septintojo kavalerijos pulko vyrai aptiko gausią indėnų stovyklą. George‘as vykdė žvalgybinę užduotį ir jam buvo nurodyta laukti pastiprinimo, tačiau G. A. Custeris nelaukė. Pagautas impulso ir sugundytas būsimos šlovės, jis nusprendė padalyti savo kariauną į tris grupes ir pradėti puolimą.

Vieni teigia, kad, prasidėjus baltųjų atakai, Sėdintis Jautis pabėgo iš stovyklos, kiti tvirtino, kad, norėdamas įkvėpti narsuoliams drąsos, pasiliko. Paskutinis C. A. Custerio pamojavimas baltųjų amerikiečių sąmonėje buvo toks pat gajus, kaip ir legenda, kad čiabuvių apsupti George‘o kariai susispietė į žiedą ir tol grūmėsi vyras prieš vyrą, kol krito paskutinysis.

Dar sklinda pasakojimai apie asmenišką G. A. Custerio ir Pamišusio Žirgo (1840–1877) susidūrimą bei indėnės pagimdytą George‘o vaiką.

Tai buvo paskutinė ir didingiausia Amerikos senbuvių pergalė. Kitos tokios jiems daugiau niekada nebepavyko pasiekti.