Net ir šie renkasi, kaip mąstyti ir veikti – niekšingai, bet, karjeros požiūriu, sėkmingai, ar likti gatvės arba net statinės mąstytojais, kurie nelabai kam yra įdomūs. Šio raktinio mūsų biografijų momento išvengia tik menininkai, labiausiai poetai, nes eilėraštis, paveikslas, kino kūrinys ar kitoks artefaktas yra ne tik pasaulio interpretacija, bet ir kova prieš nužmoginančią tikrovę. O kovojama labai paprastu, bet kartu itin sudėtingu būdu – menininkui visą gyvenimą liekant vaiku, kuris atviras bet kokiai naujai patirčiai, nesirenka, ką matyti ir prieš ką užmerkti akis.

Kita vertus, infantilios būsenos mūsų sociume yra pavojingos, nes jos palieka galimybę jas jaučiantiems tapti niekšų manipuliacijų aukomis. Tačiau poetai, tapytojai, kino režisieriai, fotomenininkai ir kiti, tarnaujantys mūzoms, puikiai žino, kad kūrinys visada randasi iš jausminės ir mentalinės distacijos tarp pasaulio ir žmogaus. Taigi, apkvailinti poetą yra labai sunkus uždavinys tam, kuris norėtų jam ką nors įpiršti ar jį valdyti, nes pastarasis situacijas dažniausiai įvertins meniniu principu – iš saugaus mąstymo ir jausmo atstumo.

Kaunietės poetės, žurnalistės Enrikos Striogaitės knyga „Žmonės“ yra įsižiūrinti ne į televizorių ekranuose ar interneto languose besišypsančias sėkmingas „žvaigždes“, o į tuos, kurie lemiamu momentu pasirinko būti aukomis. Poetė savo knygos eilėraščiais kelia patį svarbiausią ir pamatinį klausimą savo skaitytojams: ar vis dar mylite žmones? O gal jau senokai jų nekenčiate? Juk sėkmės, bet nebūtinai laimės, lydimas asmuo paralelinėje sąmonėje neretai jaučia, kad negali pakęsti žmonių, nes sėkmė yra didžiulis, beveik fiziškai juntamas gyvenimo krovinys.

Paribių asmenybės kur kas dažniau patiria laimę, trunkančią akimirkas. Apie jas knygos „Žmonės“ eilėraščiuose byloja ne vienas jų herojus. Laimė yra trapi, trumpalaikė ir nestabili, o visa kita tėra tai, ką limuzinuose sėdintieji pavadintų nevykėlių egzistencija. Iš tiesų gi, tuose automobiliuose nesivažinėjantieji dažniausiai yra daug geresni kaip žmonės, nepamiršę, kad atšiaurioje tikrovėje ir vienatvėje tiesiog nėra vietos neapykantai ar melui. Ir pralaimėjimo momentą jie patyrė kaip tokį, kai tiesiog neišdrįso ko nors pasakyti, užkalbinti kito žmogaus ar pasinaudoti situacija sau naudingai. Šios knygos eilėraščių veikėjai yra tokie, kurie turi savo istoriją, nepasakojamą viešumoje, scenoje ar prieš vaizdo kameras. Tų žmonių gyvenimų pasakotoja, poetė, irgi tam tikra prasme decentruojasi, nes nekalba apie socialines rizikas, asocialumą ir kitokius politinius terminus.

Kasdien politikams rėkiant apie „gerovės valstybę“, atrodytų, kad štai, netrukus ateis metas, kai E. Striogaitės knygos herojai taps „viduriniąja klase“ ar „pasiturinčiaisiais“. Deja, tai – iliuzijos, kuriomis tikėti įmanoma tik tada, kai masinė atmintis nesiekia XX amžiaus antrosios pusės politinės ir socialinės istorijos.

Tuo metu Vakarų Europoje buvo populiariosios kairiojo politinio jautrumo idėjos, kurias įgyvendinus, iš tiesų turėjo nelikti benamių ir skurstančiųjų. Praeitis sako, kad tokia padėtis yra neįmanoma, nes paribio ar užribio žmonės, turtigųjų akimis, būdami nelaimingi, neretai visai netrokšta kitokio gyvenimo – jie laimingi savo kasdienybėje, kurioje nėra vietos „sėkmės istorijai“. Taip ir Lietuva, panašu, netaps Rojumi, kuriame beveik visi spindės sėkme.