Pagiriamasis žodis dialogui

Neseniai žiūrėjau lietuvišką filmą, kuris man patiko. Filmas ne be trūkumų: pabaigoje taip ir nepaaiškėjo, kas žudo KGB darbuotojus, kai kurie aktoriai sakė savo tekstą nuolat užsikirsdami ir taip griaudami trapią kitų filmo elementų sukurtą tikrovės iliuziją, sovietmečio Lietuvos paveikslas man pasirodė kiek nutolęs nuo realybės. Bet filme buvo dialogų. Ir kai kurie iš jų skambėjo taip, lyg būtų galėję įvykti gyvenime.

Viena mano draugė rašytoja savo kursų dalyviams sako: "Rašykite, rašykite, kuo daugiau rašykite, gal tada pagaliau turėsime filmą, kuris galės pretenduoti į "Oskarą". Iš tiesų, tiek kiek aš suprantu, filmų industrijoje vienintelis žmogus, kuris pradeda nuo balto lapo, yra scenaristas. Tik aš papildyčiau: rašykite, rašykite, rašykite dialogus.

Paprastai pradedantieji rašytojai (sprendžiu pagal savo studentus) savo pirmuosiuose tekstuose rašo ne tai, kas vyksta, bet apie tai, kas vyksta. Kitaip tariant, ne užrašo, o aprašo, atpasakoja. Sakysime, susitinka du veikėjai, jie kalbasi, o tekste parašyta, apie ką tie veikėjai kalba: vienas pasakė, kad jis valgo ledus net tada, kai yra persišaldęs, o kitas sako, kad toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas. Tada autorius keliauja toliau, aprašo kitus dalykus. Tačiau mes visiškai nežinome, ką iš tikrųjų tie veikėjai kalba. Sakysime, nežinome, ar pirmasis sako: "Žinok, britų mokslininkai įrodė, kad..." ar: "Man vienodai – šalta ar nešalta, aš valgau ledus", taip pat nežinome, ar antrasis jam sako: "Gal tu kvailas? Tu tiki britų mokslininkais?" ar: "Gerbiamasis, abejoju tavo hipotezės teisingumu." Kitaip tariant, mes nieko nesužinome nei apie veikėjų charakterius, nei apie jų išsilavinimą (tokius dalykus išduoda kalbėjimo tonas ir temos, kuriomis kalbamasi), mums nesuteikiama jokios informacijos iš pirmų lūpų, t.y., kai personažas pasipasakoja apie save pats.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, jog ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime. Apie tą "kaip gyvenime" esu rašiusi ne vieną kartą. Dialogas yra vienas būdų tos iliuzijos pasiekti ir ją išlaikyti. Tai gyvenimo nuotrauka, kasdienybės iškarpa, suteikianti tekstui tris, keturias ir net penkias dimensijas.

Parašiau "nuotrauka" ir pagalvojau, kad norėsite ginčytis ir sakyti "įrašas". Tokiu atveju, turiu jums pratimą: parašykite dialogą tarp dviejų žmonių, kurie ir kalbasi, ir kartu kažką daro: dažo sieną, sodina braškes, kerpa plaukus. Rašykite ne tik tai, ką žmonės kalba, bet ir kaip juda jų kūnai ir rankos. Štai jums ir nuotrauka, ir net ne nuotrauka, o filmas. Tokių filmų esate matę. Scena iš "Bulvarinio skaitalo": veikėjai kalbasi ir pusryčiauja, Johno Travoltos vaidinamas personažas pilasi sirupą ant blynų, ritualizuodamas visus pusryčius, suteikdamas dialogui spalvą, skonį, kultūrinį kontekstą.

Aišku, toje scenoje, kurią ką tik jums priminiau, dialogas yra puikus. Abu personažai jame skirtingi ir tai girdisi jų sakomuose žodžiuose, kurie buvo parašyti scenaristo. Filme raidės ant popieriaus tapo vaizdu.

Kaip parašyti tokį dialogą, kuriame girdėtųsi gyvų žmonių kalba? Pirmiausia, reikia tų žmonių klausytis. Elementarus pratimas, bet jūs neįsivaizduojate, kaip gali būti sudėtinga nutildyti savo vidinį dialogą ir iš tiesų išgirsti, ką ir kaip kitas žmogus sako. Čia padeda (bent jau man) žurnalistinė praktika: įsirašai pokalbį ir jį (visą!) ištranskribuoji. Tada – redaguoji.

Ana Lamot sako: "Mūsų darbas yra užrašyti ne tai, ką žmogus iš tiesų sako, o tai, ką nori pasakyti." Dialogas, ta pasaulio dalelytė, ta gyvenimo nuotrauka, kuriai ką tik giedojau ditirambus, pasirodo, surežisuota?! Taip, žinoma. Jei būtų kitaip, mestumėte tekstą taip ir neprasibrovę prie jo esmės per nesibaigiančius khm, aha, nu, tipo, kaip čia pasakius... Gyvame dialoge mes šitų kalbos šiukšlių nė negirdime, todėl nėra prasmės jas užrašyti. Kur kas svarbiau užrašyti tokius posakius, ar manierizmus, kurie atskleidžia to veikėjo ar veikėjos specifines savybes: sakykime, toks veikėjas, kuris vietoj žodžio "antklodė" vartoja žodį "adijalas", akivaizdu, kad brandą pasiekė sovietmečiu. Tas veikėjas, kurio kalboje kas antras žodis angliškas, tikėtina, už pirmąjį jaunesnis.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, kad ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime.

Atkreipkite dėmesį, kad rašau "tikėtina". Rašytojos sutartis yra pati savaime prieštaringa. Iš vienos pusės, skaitytojui pažadi pateikti kiek įmanoma tikslesnį gyvenimo atvaizdą. Iš kitos – kad taip įvyktų, turi suprasti, kad net ir savo sukurtame tekste savo sukurtų personažų negali iki galo kontroliuoti. Rašytojas Henry Greenas teigia: "Mes niekada nežinome, ką kiti žmonės galvoja ar jaučia, todėl to negali žinoti ir romanistas." Tik taip, pagal jį, atkursi gyvenimą. Jo romanai charakteringais pavadinimais "Loving", "Living", "Party Going", kurių vertimai į lietuvių kalbą, man rodos, neegzistuoja, yra puiki šio teiginio iliustracija: siužetas kuriamas beveik vien dialogais, veikėjai kalba nutylėjimais, klausimu atsako į klausimą, nusisuka, kai juos užkalbina netikėtai, kalbėdami nuolat ką nors veikia, griūna ant žolės, suteikdami sakomam tekstui netikėtą emociją ir t.t. Mes niekada nežinome, ką iš tikrųjų jaučia personažai, nes rašytojas to neatskleidžia. Pagal savo turimą patirtį galime nujausti, atspėti, interpretuoti. Mano perskaitytas romanas gali būti visai kitoks nei jūsų. Pasakojimas pinamas kaip nėriniai, jis kabo ore lyg rūkas, meilė tik nujaučiama, kontekstas nulemia tolesnę įvykių eigą. H.Greenas pateikia kone neredaguotą gyvenimo versiją, kurią kartais gali būti per daug sudėtinga sekti, nes grožinėje literatūroje esame pripratę prie didesnės kontrolės.

Pagal savo būdą esu griežtesnės kontrolės šalininkė, bet H.Greenui pritariu. Mano supratimu, tokia dialogo eilutė, kurią autorius paaiškina: "pasakė Dalia su rūpesčiu veide" yra tingaus rašymo išdava. Pirma, kaip atrodo rūpestis veide? Antra, kodėl turėčiau tikėti autoriaus ekspertiškumu? Iš kur man žinoti, kad autorius atskiria rūpestį nuo liūdesio, o liūdesį nuo nusivylimo? Nebent autorius yra visažinis, kaip Levas Tolstojus ar Jane Austen. Tokių šiandien nebeliko, kaip ir beveik nebeliko visažinio trečiojo asmens pasakotojo. Gyvename nuomonių laikais, žmonės kalba, ką nori, kada nori, o mes klausomės ir bandome suprasti, ką jie tuo nori pasakyti, iššifruoti jų tikslus ir jausmus taip pat, kaip tą stengiasi suprasti mūsų veikėjai. Koks būtų mano sprendimas dėl "rūpesčio / liūdesio / nusivylimo" veide? Parašyti: "Dalios veide pasirodė rūpestis, pamanė Giedrė". Atiduoti kontrolę į personažų rankas ir atsipūsti – tegul jie kuria gyvenimo iliuziją.

Pavadinime pažadėjau, kad šis tekstas bus pagiriamasis žodis dialogui, ir dabar galvoju – ar pakankamai pagyriau? Pasakiau, kad dialogas yra ne tik žodžiai. Check. Pasakiau, kad perteklinis aiškinimas ne padeda, o kenkia dialogui. Check. Kad tam, jog parašytum dialogą, turi klausytis kitų žmonių. Check. Kad gyvas dialogas yra nebūtinai žodis į žodį atkartotas pokalbis. Check. (Sovietmetis baigėsi, kai man buvo šešiolika, – suprantu abi puses.)

Liko dar daug, bet reikia turėti saiko, todėl parašysiu paskutinį dalyką: niekada tekste dialogas nėra atsitiktinis. Grožinėje literatūroje dialogas visada atlieka tam tikrą funkciją: pastumia veiksmą, atskleidžia veikėjų charakterį, katalizuoja arba sprendžia konfliktą. Atsitiktinio dialogo nėra nei mano minėtojo H.Greeno, nei depresyviojo Karlo Ove's Knausgaardo tekstuose, kur, atrodo veikėjai šneka bet ką. Abiem atvejais rašytojas pasirenka, kurį iš daugybės gyvenime vykstančių dialogų užrašyti, kad jis geriausiai atskleistų kontekstą, tiksliausiai parodytų gyvenimą tokį, koks jis yra, t.y. valdomą ne griežtai kontroliuojamo siužeto, o santykių, atsitiktinumų, nuojautų, nuogirdų ir nuotaikų.

Būtent todėl prašau visų rašančiųjų ir ypač scenarijų autorių: rašykite dialogus. Gal tada nebereikės kankintis tokiuose lietuviškuose filmuose, kuriuose konfliktai sprendžiami veikėjui žiūrint pro langą arba veikėjams susitinkant uždarame kieme, piktai spoksant vienas kitam į akis ir tylint. Kai kamera sukasi, sukasi, sukasi – operatorius neriasi iš kailio, besistengdamas suteikti emociją scenai, kurios scenaristas nesugebėjo įžodinti. Lietuvoje turime labai aukšto lygio vaizduojamojo meno kūrėjų. Trūksta rašytojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kliedesių košmaras

kliedesių košmaras portretas
Tuštutė matė filmą,eik tu sau,o knygučių dar nebandė skaityti?

megzta berete

megzta berete portretas
cia taip su studentais siais laikais bendraujama, per spauda?....ar per daug stiprios ekologiskos arbatos vakare buvo isgerta?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Teisingumas: žudikui – 2 tūkst. eurų
    Teisingumas: žudikui – 2 tūkst. eurų

    Po abejotino teismo sprendimo dėl galutinio naudos gavėjo duomenų atskleidimo klaipėdietiškame portale visi tarsi atsitokėjo. Tik niekas, gal išskyrus R.Miliūtę, nesigilino nei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, nei...

    8
  • Nuogi vagys
    Nuogi vagys

    Lietuvos Konstitucijoje įrašyta: nuosavybė neliečiama. Čia pat minima galimybė paimti ją tik įstatymo nustatyta tvarka teisingai atlyginant. Pasirodo, yra ir kitų nuosavybės transformacijos galimybių, kurias, dažnai to net nefiksuodami, reali...

    9
  • Apie dvi avinų bandas
    Apie dvi avinų bandas

    "Tai tu irgi su visa avinų banda nuėjai pasiskiepyti?" – klausia manęs bičiulė antivakserė. Taip, atsakau, nuėjau. Tik egzistuoja ne viena, o dvi avinų bandos (čia iškart atsiprašau visų, kurie nė vienai bandai savęs n...

    13
  • MMA – 750 eurų, pensija – 800 eurų. Laikytis duoto žodžio turi visi
    MMA – 750 eurų, pensija – 800 eurų. Laikytis duoto žodžio turi visi

    Laikytis duoto žodžio būtina, ypač politikams tai turi būti ne tik padorumo požymis, bet gyvybės ir mirties klausimas. Maža to, rinkėjai turi griežtai prižiūrėti, kontroliuoti ir prireikus priimti tokį nuosprendį. Taip vyksta tose valstybėse, k...

    13
  • Išdraskytas palikimas
    Išdraskytas palikimas

    Martinas Schilleris pergalingai iškėlė rankas ir kaip visada kukliai pamojavo "Žalgirio" sirgaliams. Austro diriguojama komanda ką tik patiesė būsimuosius Eurolygos čempionus Stambulo "Anadolu Efes" krepšininkus ir po k...

  • Investuotojams – raudonas kilimas, o lietuviškiems naujokams – špyga?
    Investuotojams – raudonas kilimas, o lietuviškiems naujokams – špyga?

    Galima ieškoti įvairiausių pasiteisinimų, galima visą kaltę suversti pandemijai ar dar kam nors, tačiau pliki faktai neatremiamai tvirtina – Lietuvos verslas gyvena, geriausiu atveju, įšalo režimu. Atmeskime sostinę ir panagrinėki...

  • Juodojo rugsėjo vasara
    Juodojo rugsėjo vasara

    Septintame XX a. dešimtmetyje kariniai musulmonų ir žydų susidūrimai retai patraukdavo paprasto Vakarų Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojo dėmesį. Tais laikais žmonių protus valdė popkultūros reiškiniai ir seksualinė re...

    2
  • V. Uspaskich: nau­jas po­li­ti­nis-pan­de­mi­nis se­zo­nas EP ir ma­no rei­ka­la­vi­mai
    V. Uspaskich: nau­jas po­li­ti­nis-pan­de­mi­nis se­zo­nas EP ir ma­no rei­ka­la­vi­mai

    Ne­no­riu lįs­ti į sa­vo ko­le­gų – Europos Parlamento (EP) na­rių iš Lie­tu­vos dar­žą, juo la­biau kri­ti­kuo­ti, nes ti­kiu, kad kiek­vie­nas at­lie­ka sa­vo ...

    14
  • Kodekso straipsnis – ne problema
    Kodekso straipsnis – ne problema

    Čekistų būdai, susidorojant su politiniais oponentais, per pastaruosius šimtą metų Spalio revoliucijos lopšyje pasiekė tokias aukštumas, kad šiais laikais auka jau nėra pasmerkiama trijulės ("troikos") viena&scaron...

    6
  • Valdžios kritikai, žmogaus teisių gynėjai Rusijoje uždaromi į psichiatrines ligonines
    Valdžios kritikai, žmogaus teisių gynėjai Rusijoje uždaromi į psichiatrines ligonines

    Internete pasidalinote valdžią pašiepiančiu paveikslėliu? Jūsų banko sąskaita gali būti užšaldyta, o jus patį teismas nurodys uždaryti psichiatrinėje ligoninėje. Tokių metodų tildant politinius oponentus, kitatikius, žmogaus teisi...

    5
Daugiau straipsnių