Prisiminus Aliaksandro Lukašenkos grasinimus užtvindyti mus nelegalais ir narkotikais bei pernai rugpjūtį Minske nusileidusį Kremliaus politinės komunikacijos specialistų desantą, galime nė neabejoti šios versijos pagrįstumu. Juolab precedentų, kai nuo karo ir bado bėgantys žmonės paverčiami politinės kovos priemone, jau būta. 2015 m. Norvegijos ir Suomijos pasieniečiai ūmai išvydo virtines dviračiais judančių nelegalų, kažkodėl nesulaikytų Rusijoje. Kremliaus šešėlis šmėžavo ir virš milijoninės pabėgėlių armijos, 2015–2016 m. plūstelėjusios į ES, sukėlusios Bendrijos šalyse politines krizes, vos nesužlugdžiusios Šengeno sistemos ir sėkmingai nukreipusios Vakarų dėmesį nuo Krymo okupacijos.

Nuo precedentų mūsų atvejis skirtųsi tik masteliu ir geografiniais ypatumais. Ačiūdie, Baltija Lietuvą skalauja iš vakarų, antraip Palangos gelbėtojams tektų gelbėti ne perkaitusias poilsiautojas, bet kiaurų guminių valčių keleivius. Tačiau paguoda menka. Praėjusią savaitę pasienyje su Baltarusija sučiupus kelias dešimtis "neplanuotų" nelegalų, paaiškėjo, kad jiems skirtų laikinosios nakvynės vietų turime beviltiškai mažai, todėl prabilta apie atsarginį variantą – palapinių miestelį. Nors lietuviški vidutinio klimato juostos orai tokiam kempingavimui būtų tikrai palankesni nei Graikijos dykros, jo atsiradimui Lietuvoje reikėtų priešintis, kiek tik įmanoma. Palapinių miesteliai (jei tik juose negyvena linksmaplaučiai turistai) – ideali informacinės atakos priemonė. Pabėgėlių stovyklose gausu subjektyvius fotoobjektyvus masinančių motyvų – išvargusių veidų, nežinioje savo likimą bandančių įžvelgti akių. Čia trykšta ir neišsemiami dezinformacijos šaltiniai. Nespėsime pastebėti, kaip Lietuvos redakcijas užplūs anoniminiai laiškai apie nusikaltimus pabėgėlių stovyklose ar jų užpultus vietos gyventojus. Kaip ir 2015-aisiais, dirbtinai sukelta pabėgėlių krizė bus ir informacinė, kai sunku atskirti ne tik tikruosius politinius migrantus nuo "klastočių", bet ir paneigti žaibiškai plintančias šiurpes. Pakaks vienos "pabėgėlės iš Slaviansko" ir, žiū, turėsime savą tariamai "ukrainiečių karių nukryžiuoto berniuko" istoriją.

Kas ne pramanas šioje lietuviškos pabėgėlių krizės istorijoje – tai, kad mūsų siena iš tiesų visai netariamai kiaura: stebėjimo sistemos aprėpia tik 38 proc. pasienio su Baltarusija, vos 12 proc. saugoma tvora. Gal pabėgėlių krizė turės ir šviesiąją pusę – pagaliau padarysime namų darbus ir įvardysime, kam buvo naudinga jų neatlikti anksčiau?