Olimpinė diplomatija

Japonija, kuriai tekusi garbė organizuoti 2020-ųjų vasaros žaidynes virto nemalonia našta, galiausiai elgėsi tarsi nusenusių vienišių pora, į kurios krištolo kolekciją įsisuko svetimi mažamečiai anūkai. Darė viską, kad jos turtas – pusėtina epidemiologinė statistika – dar labiau nepablogėtų, todėl pasirūpino varžybomis, be visokių cackų pacackų su gausiomis delegacijomis ir sporto turistais. Vasarį žiemos olimpiadą rengsiančios Kinijos prioritetai kiti.

Nors epidemiologinių apribojimų neišvengiamai bus, dar pandemijos priešaušryje pasaulis matė, kaip Mao įpėdiniai moka gerinti statistiką. Jei reikės – izoliuos ištisus miestus, užvirins daugiabučių duris, palikdami jų gyventojus vakarais rengti raudų koncertus. Šįkart Pekino vadukams rūpi ne suvaldyti virusą, bet pareklamuoti savo organizacinius sugebėjimus, nustebinti pasaulį šventiniais šou su milimetrų tikslumu vieningai judančia tūkstantine akrobatų armija, o svarbiausia – parodyti, jog nėra nepageidaujami politinio elito ratelyje. Kad ir kaip stengtųsi šeimininkai, šventė, panašu, juos nuvils. Tikrų sportinių kovų ir medalių bus, tačiau VIP ložėse švilpaus vėjai.

Labiausiai, aišku, trūks ne Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministrės, kuri jau pranešė nevažiuosianti į Pekiną, bet JAV delegacijos: protestuodamas prieš Kinijoje vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, Vašingtonas planuoja diplomatinį olimpiados boikotą. Baltųjų rūmų sprendimas – iliustratyvus ir drąsinantis pagaliau liautis postringavus, esą sportas ar menas neturi būti siejami su politika, kad neoficialią atmosferą, ložių užstales ir pertraukas tarp kėlinių galima išnaudoti diktatorių perauklėjimui.

Tereikia prisiminti Sočio žaidynes, kurių išvakarėse Michailą Chodorkovskį paleidęs Vladimiras Putinas akivaizdžiai tikėjosi daugiau Vakarų palankumo, bet vos nutilus olimpinėms fanfaroms į Krymą ir Donbasą pasiuntė "žaliuosius žmogeliukus". Arba 2008-ųjų vasaros žaidynes toje pačioje Kinijoje. Naivias viltis, jog dėmesiu pamalonintas Pekinas norės atsiverti demokratinėms vertybėms, keisti politiką Tibeto atžvilgiu, greitai užgesino pranešimai apie žmogaus teisių pažeidimus, kalėjime marinamus intelektualus, uigūrų genocidą, represijas Honkonge.