Nusileisti tūkstančiui metų

Menkai politikoje susigaudantis žmogus, skaitydamas straipsnius ir žiūrėdamas reportažus, galėjo pagalvoti, kad Jungtinėse Valstijose šiais metais vyko beprotiška gėrio ir blogio kova, nuo kurios baigties priklausė ne tik Ukrainos likimas, bet ir visų mūsų ateitis.

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad nei Baltijos valstybių, nei Izraelio, nei Pietų Korėjos, nei Ukrainos, nei Japonijos žmonėms visiškai neturi rūpėti JAV rinkimų baigtis, mat, tiek respublikonai, tiek demokratai atstovauja ne Kremliaus balalaikininkų, o Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių interesams.

Praeityje gausu pavyzdžių, rodančių kad abi partijos vykdo daugmaž tą pačią užsienio ir vidaus politiką. Skiriasi tik jų retorika ir stilius, tačiau kryptis – ta pati.

O viskas prasidėjo Pakistane XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Tais laikais daugybė pasaulio naivuolių tikėjo marksistine pasaulio ateitimi ir tyra utopijos link visą žmoniją vedančia Sovietų Sąjungos bei Kinijos Liaudies Respublikos draugyste. Abi valstybės rėmė Korėjos pusiasalio bei Vietnamo komunistus, o ir pats storasis Kinijos pirmininkas Mao (1893–1976) dažnai nepagailėdavo kartesnio žodžio laisvosios rinkos ekonomikos bastionui – JAV.

"Pasaulio žmonės, vienykitės ir nugalėkite JAV agresorius su visais jų pastumdėliais! Pasaulio žmonės, būkite narsūs, išdrįskite kovoti, įveikite sunkumus ir pulkite banga po bangos. Tada visas pasaulis priklausys liaudžiai. Visokio plauko pabaisos bus sunaikintos", – skelbė kolūkietiškai rūstūs, mažojoje raudonojoje Mao citatų knygelėje įamžinti žodžiai.

O viskas prasidėjo Pakistane XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Tais laikais daugybė pasaulio naivuolių tikėjo marksistine pasaulio ateitimi.

Vėlesni įvykiai parodė, kad Mao nebuvo toks kvailas, jog tikėtų savo paties skelbiama demagogija bei priminė, kad politika yra žymiai sudėtingesnis žaidimas nei infantili "gerųjų ir blogųjų kova".

Antai musulmoniškas Pakistanas tais laikais kovojo su etniškai ir religiškai marga Indija (1947–1948, 1965, 1971 m. karai) bei palaikė diplomatinius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Kinijos Liaudies Respublika.

Indija flirtavo su Sovietų Sąjunga, tačiau jos priešų gretos neapsiribojo musulmonišku Pakistanu. Jose atsirado vietos ir Kinijos Liaudies Respublikai (1962).

1969 m. pasipiktinimo dėl JAV veiksmų Pietryčių Azijoje purtomą pasaulį apskriejo siaubinga visus "tarybinius kinus" bei kitus "homo sovieticus" rūšies atstovus šokiravusi žinia apie Kinijos Liaudies Respublikos ir SSRS pasienyje kilusius karinius susirėmimus.

"Andropovas turėjo dvi fobijas. Jis jau tada įžvelgė dvi realias grėsmes. Tai – islamiškasis fundamentalizmas ir Kinija. Jo požiūriu, tie du dalykai kėlė didžiausią pavojų", – Sovietų Sąjungos netekčiai apraudoti skirtame Andrejaus Nekrasovo seriale "Viso gero, draugai!" (Farewell, Comrades!, 2012) pasakojo buvęs KGB pareigūnas, milijonierius ir komunistas Aleksejus Kondaurovas (1949).

1972 m. vasarį JAV ir Vietnamo komunistų karo išvargintus naivuolius pribloškė dar viena šokiruojanti naujiena – Jungtinių Valstijų prezidentas Richardas Milhousas Nixonas (1913–1994) su oficialiu vizitu apsilankė Kinijos Liaudies Respublikoje.

"Septintajame dešimtmetyje kilo vadinamoji Kultūrinė revoliucija, kuri, kaip žinome, turėjo dramatiškų padarinių. Kinijos valdžios elgesys buvo pasibjaurėtinas ir amoralus. Valdžia sukėlė didelių kančių milijonams žmonių. Vis dėlto net ne tai buvo svarbiausia. Tuo metu, kai pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, žmogaus teisių pažeidimai kitose valstybėse nedarė beveik jokios įtakos Jungtinių Valstijų kuriamai užsienio politikai. Atvėrėme duris Kinijai, gindami nacionalinius interesus", – ekspertui Niallui Campbellui Fergusonui (1964) teigė R. M. Nixono administracijos nacionalinio saugumo patarėjas Heinzas Alfredas Kissingeris (1923).

Anot H. A. Kissingerio, vizituodami Pakistane JAV valdžios atstovai paprašė pakistaniečių lyderio, kad šis perduotų kinams žinią. Taip buvo užmegztas kontaktas. Iš pradžių kinų siunčiama žinutė būdavo perduodama Pakistano pasiuntiniui, kuris ją gabendavo į Islamabadą. Pakistano sostinėje pranešimas būdavo įteikiamas kitam pakistaniečiui. Šis jį gabendavo į Vašingtoną. Toks primityvus ir slaptas žinutės perdavimas užtrukdavo mažiausiai šešias dienas.

"Viešajame gyvenime sutikau vos kelis žmones, kurių charizma pripildydavo visą patalpą. Tokie žmonės – lyg talentingi aktoriai, jau nuo pirmųjų žodžių prikaustydavo žiūrovų dėmesį. Mao buvo vienas jų. Kai Mao atsistodavo, galėjai jausti, kaip jam iš vidaus sklinda jėga. Jis turėjo gana sarkastišką humoro jausmą, o jo žodžiuose visuomet buvo girdimi paslėpti grasinimai. Mao man pasakė: "Matote, profesoriau, su manimi bus lengva. Jeigu sutinku nusileisti, tai – tūkstančiui metų". Iš tiesų jis turėjo omenyje: "Būkite atsargūs. Jeigu mane supykdysite, labai pasigailėsite", – prisiminė H. A. Kissingeris.

1976 m. rugsėjo 9 d. Šaltojo karo (1945–1991) diplomatijos vilką sužavėjęs Kinijos Liaudies Respublikos mesijas mirė.

Storajam pirmininkui palikus šį pasaulį, Kinijos valdžios viršūnėse greitai prasidėjo kova dėl valdžios. Buvusi kino aktorė, ketvirtoji Mao žmona Jiang Qing (1914–1991) buvo be galo nuožmi ir ambicinga. Ji veikiausiai svajojo žengti imperatorienių Wu Hou (624–705) ir Cixi (1835–1908) keliu bei valdyti Kiniją per trečiuosius asmenis, tačiau senos, daug mačiusios nomenklatūrinės lapės ją pergudravo.

1979 m. sausiui skaičiuojant paskutines dienas, naujasis Kinijos Liaudies Respublikos lyderis Dengas Xiaopingas (1904–1997) žengė atsakomąjį žingsnį ir su oficialiu vizitu apsilankė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Respublikonus pakeitęs demokratas Jamesas Earlas Carteris Jaunesnysis (1924) pasistengė, kad komunistinės Kinijos vadovo vizitas būtų kuo malonesnis.