Iš tiesų, šiais metais Kaune vykstantys meno renginiai įgalina svarstyti dvejopai: viena vertus, pritarti programos „Kaunas 2022“ kritikai, ar esame tokie maži ir niekingi, kad neturime, ką parodyti miesto žmonėms ir svečiams, kita vertus, ar mus ištiko provincialumo diagnozė, reiškianti, kad pripažįstame tik savą, artimą meną ir lengvai nurašome tai, kas vyksta Europoje, Amerikoje ir visame pasaulyje. Šios dvi nuostatos ir klausimai, nors ir yra priešingi, šiandienėje tikrovėje paradoksaliai byloja tarpusavio vienybę: nei pasaulinis menas nuneigia kauniečių kūrėjų nuopelnus, nei tos planetos masto žvaigždės paverčia mus gūdžia provincija. Mūsų laikais sklaidos galimybės ir technologijų raida Kauno rašytojus ir žymius Europos, Amerikos menininkus sulygina – dabar kiekvienas jau tikrai yra laisvas kurti ir supažindinti su savo darbais publiką. Programos „Kaunas 2022“ pasirinkimas neįtraukti į renginių programas kauniečių rašytojų rodo ir jų neretai stagnacinį charakterį, ir galimus kultūros sostinės vadybininkų nevisavertiškumo kompleksus, pagal kuriuos tiesiog būtina pasikviesti į Kauną kuo labiau išgarsėjusius menininkus.

Rugsėjo pradžioje Kauno paveikslų galerijoje atidaryta Amerikoje gyvenančios ir kuriančios „Fluxus“ menininkės Yoko Ono paroda, būdama retrospektyvinė, aiškiai liudija išliekamąją vertę. Ją lemia Y.Ono pasirinktų temų universalumas: laisvė, karo grėsmė, istoriškumas ir laikinumas ir, pagaliau, visos tikrovės tvarumas. Y.Ono ir jos kolegų darbai yra ir bus svarbūs tol, kol pasaulyje egzistuos žmonės, kurie linkę konfliktuoti, elgtis ir spręsti sudėtingas problemas agresijos būdu ir kelti kitiems grėsmę. Pripažinta kūrėja savo artefaktais žiūrovui atskleidžia laisvės efemeriją – ji begali būti laikina ir trapi. Daugelį parodoje Kaune eksponuojamų kūrinių Y.Ono sukūrė dar esant gyvam vyrui Johnui Lennonui. Menininkų pora XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje protestavo prieš Vietnamo karą. Šiandien viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Ukrainą, Afganistaną ir kitas mūsų dienų karų šalis.

Kaip visiška aktualija aptariamoje parodoje gali atrodyti ir plėtojama atminties tema, provokuojanti žiūrovą klausti, ką mes atsimename ir ką pamirštame. Y.Ono triumfuodama, bet ne narcistiškai sako, kad ir Vakarų, ir Rytų pasaulis tikrai atsimena „Fluxus“, gimusį praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugybė eksponatų, kurių pavidalas yra rašomąja mašinėle spausdintos „Fluxus“ performansų instrukcijos, įgavo poezijos statusą. Y.Ono gana radikaliai publiką priverčia susidurti su dilema: kas svarbiau: karai ar eilėraščiai? Pasaulyje, kuris nelinkęs prisiminti praeities, kūrėja, pradėdama nuo savęs, ragina pirmiau atsiminti meno, o ne politinę ar geografinę istoriją.

Pacifizmo ir memorijos temos pasaulinio masto figūrai beveik garantuotai užtikrina pripažinimą, tačiau svarbiausia Y.Ono parodoje yra ne meno sociologijos klausimai, kuriais žiūrovai sprendžia, ko verta eksponuojama kūryba, ir net ne amžinieji žmonijos kazusai, o tai, ar iš parodos išeinama bent kartą nuoširdžiai nustebus. Poveikis, šių eilučių autoriaus patirtas Kauno paveikslų galerijoje, visiškai netikėtai išvydus instaliaciją su kareivių šalmais, Y.Ono grąžina į senovės Graikijos laikų meno ir filosofijos pradžią, kurioje ypatinga reikšmė buvo teikiama dviem meno kūrinio ir žiūrovo santykio ypatybėms: nuostabai ir gebėjimui klausti. Kai kauniečiams pristatoma į istoriją nueinanti, bet dar beveik šiuolaikinė kūryba, kurios šaknų randame Antikoje, jokių abejonių dėl tokio meno vertinimo ir statuso nelabai gali būti, nebent pripažintume, kad nesame Vakarų šalis. Savikritiškai turime sutikti, kad ne visi meno darbai yra tuo pat metu ir šių dienų reiškiniai, ir civilizacines šaknis pasiekiantys daiktai. Atmintį ir įvairovę neigiančiose dabartinėse visuomenėse toks menas vis dar yra nepatogus, išmušantis ir žiūrovus, ir institucijas iš neretai niekingų šios dienos reikalų ir mūsų akyse virstantis klasika. Žinoma, ne visos programos „Kaunas 2022“ iniciatyvos ir renginiai yra vienodo ir tolygaus lygmens, tačiau kai kurie įvykiai žymi slinktis ne vien Kauno, bet ir Lietuvos kultūrinio mąstymo plotmėje, apimančioje ir meninį ugdymą, ir meno teoriją, ir istoriją, ir profesionalią kritiką.