Lietuvos rinktinės akistata su lenkais apibūdintina vienu žodžiu - košmaras. Košmaras nuo pirmos iki paskutinės rungtynių minutės. Jei prieš savaitę kas nors jums būtų pasakęs, kad lietuviai dėl išlikimo čempionate kausis su bulgarais, turbūt būtumėte skaniai pasijuokę. Pamėginkite pasijuokti dabar.

Krepšinį, kaip ir daugelis oranžinio kamuolio šalies patriotų, stebėjau bare. Pačioje rungtynių pradžioje sustreikavo televizorius, ir dėl techninių nesklandumų praleidau pirmas mačo minutes. O kai televizorius atgijo, negalėjau patikėti savo akimis.

Susidarė toks įspūdis, kad stebiu pirmadienio rungtynių Lietuva-Turkija tęsinį. Chaotiškas puolimas, padrika gynyba, per televizorių negirdimi, bet iš lūpų aiškiai išskaitomi keiksmažodžiai ir t.t. Taip, pirmo kėlinio pabaigoje įvyko kažkas panašaus į lietuvių spurtą. Bet tuo viskas ir baigėsi.

Nors „popieriuje” mūsiškiai aiškiai pranašesni už lenkus, susidarė toks įspūdis, tarsi žaistų dvi visiškai skirtingo kalibro komandos. Tarkim, Atėnų „Panathinaikos" (treniruotės režimu) ir Marijampolės „Sūduva". Lenkai atakas planuoja ramiai, niekur neskubėdami, kol galų gale kurį nors žaidėją išveda į „švarią” poziciją. Ginasi jie taip pat tvarkingai - jokios sumaišties, jokių stumdymųsi tarp komandos draugų, beveik jokių progų lengviems taškams.

O lietuviai? Jau nuo pirmų minučių matėsi, kad puolime vyksta ne taktinis žaidimas, o lipimas per galvas. Gal šiek tiek perdėsiu, bet per visas keturiasdešimt minučių nepamačiau nei vieno padoriai atlikto derinio. Gynyboje - absoliutus chaosas. Aukšto lygio komanda (kokia bent teoriškai turėtų būti Lietuvos rinktinė) negali sau leisti tokios prabangos kaip palikti varžovą visiškai vieną po krepšiu ar leisti gynėjui netrukdomam nubėgti nuo vieno krepšio iki kito ir pelnyti lengvus taškus.

Visame mače neblogą įspūdį paliko tik trys Lietuvos rinktinės žaidėjai. Trys užsispyrę jaučiai, kurie komandą tempė nepriklausomai nuo situacijos: Marijonas Petravičius, Jonas Mačiulis ir Simas Jasaitis. Linas Kleiza? Savo šešėlio šešėlis. Broliai Lavrinovičiai? Na, jie tikrai nežaidė už lenkus, bet savo naudingumu ne ką tepranoko visą laiką ant suolo prasėdėjusį Mantą Kalnietį. Tomas Delininkaitis? O jis apskritai buvo aikštelėje? Ką gi, nesimatė. Artūras Jomantas? Nei kvapo. Komandos kapitonas Robertas Javtokas? Na, jis išsiskyrė tik tuo, kad vėl priminė savo problemas su baudų metimais. Teisingumo dėlei, reikėtų pasakyti, kad tokių problemų turėjo ne vien tik jis, bet ir visa rinktinė. Du iš eilės taiklūs baudų metimai buvo tarsi stebuklas.

Ar kaltas Ramūnas Butautas? Be abejo. Treneris niekaip nesugebėjo išjudinti ekipos, o juk R.Butautas garsėja kaip tik tokiu charakteriu - jis blogai sužaidusiam krepšininkui „išrašys velnių”, bet niekada nesakys, kad viskas gerai. Toks treneris, turėdamas tokią komandą, privalo turėti gerą sprendimų arsenalą. Pavyzdžiui, bent penkis derinius, kuriais L.Kleiza būtų išvedamas į „švarią” poziciją ar bent jau vienas prieš vieną, bent po tris derinius kiekvienam snaiperiui ir bent šešis derinius, leidžiančius aukštaūgiams (jie vis dėlto turėtų būti didžiausia mūsų komandos jėga šiais metais) atakuoti krepšį iš arti. Kur visa tai, treneri?

Bet ar kaltas vien R.Butautas? Ne, ne, ir dar kartą - ne! Komandoje kažkas negerai. Labai negerai. Jau nuo pirmų mačo su lenkais akimirkų matėsi kažin kokia apatija, nusivylimas. Ir tikrai nemanau, kad pirmasis pralaimėjimas turkams suveikė taip demoralizuojančiai. Pažiūrėjus į kai kurių žaidėjų veidus, atrodė, kad rungtynės buvo pralaimėtos dar prieš nuaidinti pirmajam teisėjo švilpukui.

Kur komanda? Aikštėje visą laiką bėgioja penki lietuviai, bet į komandą tai nė iš tolo nepanašu. Gynyboje, paprastai tariant, grybauja, puolime lipa per galvas (jei ne individualus meistriškumas, skirtumas būtų bent dvigubai didesnis), per minutės pertraukėlę kraipo galvomis. Ar tai ta pati komanda, kuri prieš dvejus metus iškovojo bronzą? Toli gražu.

Kaip pasakytų vienas žinomas politikas, kiekvienas spyris į užpakalį yra žingsnis į priekį. Lietuvos rinktinei - žaidėjams, treneriams ir gal net masažuotojui - reikia stipraus spyrio iš visų jėgų. Nes taip žaidžianti komanda su bulgarais kovotų kaip lygūs su lygiais, o tai būtų mažų mažiausiai gėdinga.

Bet kad visai nesugadinti nuotaikos, vėl pabaigsiu pokštu. Ar žinote, kodėl antrajame kėlinyje Vroclavo arenoje dingo šviesa? Lenkai planavo, kad tokiu metu Lietuvos rinktinė jau pirmaus 15-20 taškų ir reikės priešininkus išmušti iš vėžių. Tik vyrukui prie elektros jungiklio niekas nepasakė, kad viskas klojasi priešingai.