Kartais ji tampa doru, sąžiningu, bet nuobodžiu pasaulio gyventoju (Skandinavijos šalys), o kartais ji atvirai ir nuožmiai deklaruoja savo ambicingus siekius šokdinti visą žmoniją (komunistinė Kinija). Kartais ji pradeda nepaliaujamai smagintis (Islamo valstybė), o kartais linksmina ir juokina kitus (Šiaurės Korėja).

Kartais valstybės miršta, tačiau jų pasiekimai yra garbinami net ir po daugybės šimtmečių (Vakarų Romos imperija), o kartais mirusios valstybės šmėkla nepalieka šio pasaulio ir nepaliauja kankinti gyvųjų (Sovietų Sąjunga).

Daugiau nei šimtą metų Jungtinės Amerikos Valstijos abejingai stebėjo Senajame žemyne vykstančius karus, perversmus, sukilimus ir revoliucijas. Iš pirmo žvilgsnio jų nejaudino nei vienų valstybių (Rusijos, Osmanų imperijos) silpnėjimas, nei kitų (Vokietijos, Italijos) kūrimasis, tačiau ši stoiška poza buvo dvilypė.

1853 m. liepos 8 d. Japonijos krantus pasiekė komandoro Matthew Calbraitho Perry‘io (1794–1858) vadovaujami amerikiečių laivai. Daugiau nei du šimtmečius Tekančios Saulės šalis gyveno užsidariusi savyje ir atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Sakoma, kad su kaimyniniais kraštais japonai vis dar palaikė prekybinius ryšius, tačiau nei vakariečiai, nei jų prekės, nei kultūra čia nebuvo pageidaujami.

Daugelį dešimtmečių olandai buvo vieninteliai Vakarų civilizacijos atstovai, galintys bent akies krašteliu pažvelgti į paslaptingąją valstybę. Tad tryliktojo JAV prezidento Millardo Fillmore‘o (1800–1874) administracija įpareigojo komandorą M.C.Perry‘į užmegzti su Japonija prekybinius ir diplomatinius santykius bei panaudoti visas tam būtinas priemones. 1854 m. eskadros vadas į Japoniją atvyko dar kartą, o tų pačių metų kovo 31 d. JAV ir Tekančios Saulės atstovai sudarė vadinamąją Kanagavos konvenciją.

1856 m. Jungtinės Valstijos įsitraukė į Kinijoje vykstantį karą, kurį įskėlė britų imperijos vykdyta opiumo prekyba. Konfliktas dar labiau susilpnino ne vieną dešimtmetį vystančią Kinijos imperiją ir svariai prisidėjo prie imperatoriaus institucijos eliminavimo.

1867 m. spalio 18 d. septynioliktojo JAV prezidento Andrew Johnsono (1808–1875) administracija vos už 7,2 mln. dolerių iš niekaip išsipagirioti negalinčios Rusijos imperijos nusipirko dabartinės Aliaskos valstijos teritorijas. Tuo metu dauguma amerikiečių šio krašto pirkimą vertino skeptiškai ir netgi JAV bei Rusijos sandoryje įžvelgė korupcijos bruožų, tačiau 1896 m. rugpjūčio 16 d. Aliaskoje buvo rasta aukso.

XIX a. pabaigoje JAV įtaka negrįžtamai pakeitė ir egzotišką bei tolimą Havajų salyną, kuriame Ramiojo vandenyno klajokliai ne vieną šimtmetį gyveno atskirti nuo viso pasaulio. 1778 m. į Havajus atvyko britų keliautojas Jamesas Cookas. 1779 m. vasario 14 d. Havajų gyventojai J.Cooką nužudė, tačiau netrukus, padedant baltųjų technologijoms, vietinis veikėjas Kamehameha I (1736–1819) suvienijo salas į bendrą valstybinį darinį.

Beveik visą XIX a. į Havajų karalystę vyko pasiturintys europidai ir lengvo uždarbio trokštantys azijiečiai. Turtingi amerikiečiai ir kiti baltieji čia kūrė cukranendrių plantacijas, o Japonijos ir Filipinų salų gyventojai jose dirbo. 1893 m. sausio 17 d. atvykėliai iš JAV nuvertė šalies valdovę Lili‘uokalani (1838–1917) ir paskelbė salų valstybę respublika, garsiai išreikšdami viltis dėl formalaus prisijungimo prie JAV. Oficialia Jungtinių Valstijų dalimi Havajai tapo jau 1898 m. rugpjūčio 12 d., tačiau pilnateisės valstijos statusas tiek saloms, tiek Aliaskai buvo suteiktas tik 1959 m.

Oficiali Havajų salų aneksija nebuvo vienintelis JAV laimėjimas, pasiektas 1898 m. rugpjūčio 12-ąją, mat tą pačią dieną baigėsi ir dešimt savaičių trukęs amerikiečių bei ispanų karas. Oficiali karo priežastis – amerikiečių laivo "USS Maine" paskandinimas netoli Havanos. Karibų jūroje įsikūrusi Ispanijos kolonija vis siekė nepriklausomybės, o ne vienas kairysis intelektualas iki šių dienų kaltina Jungtinių Valstijų vyriausybę sukilimų saloje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse kurstymu.

1895 m. vasario 24 d. Kuboje prasidėjo naujas maištas, kuris galiausiai pavirto į atvirą Jungtinių Valstijų ir Ispanijos konfliktą. Pralaimėję karą, ispanai buvo priversti ne tik paleisti Kubą, bet ir atsisakyti Puerto Riko, Guamo ir Filipinų salų.

Kol JAV atsargiai plėtė įtaką Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno salose, Senajame žemyne ėmė kilti nauja ambicinga jėga – Prūsija. Griežta disciplina ir fanatišku nuožmumu garsėjantys prūsai, vedami charizmatiškojo Otto Eduardo Leopoldo (1815–1898), nusprendė ne tik suvienyti visas vokiškas žemes, bet ir mesti iššūkį Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos dominavimui.

1864 m. prūsai įkrėtė kaimynams danams, o 1866 m. per nagus gavo ir artima Prūsijos giminaitė bei ilgametė bičiulė Austrijos imperija. Iš Vokietijos vienijimo varžybų išstumta Austrija 1867 m. nusprendė susijungti su savo kaimyne – Vengrija, o vėliau naujosios šalies žvilgsnis nukrypo į nacionalistinių nuotaikų krečiamą Balkanų regioną.

1870 m. liepos 19 d. Prancūzija ir Prūsija pradėjo atviro karo veiksmus, o tų pačių metų rugsėjo 19 d. prūsai pradėjo Paryžiaus apgultį.

Apie oficialų Vokietijos suvienijimą buvo paskelbta 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje. 1914 m. Sarajeve (Bosnijoje), nužudžius Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį, Europoje prasidėjo dar vienas naujas karas, kuris it gaisras sparčiai apėmė ne tik visą žemyną, bet ir kitas planetos vietas.

Į šį pasaulinį konfliktą Jungtinės Valstijos įsitraukė tik 1917 m. balandžio 6 d., o pasibaigus karui JAV įtaka visame pasaulyje ir Europoje išaugo iki neregėto masto.