Mes dažnai elgiamės tarsi maži vaikai: Kėdainiuose laukdami nemokamų ledų, krentančių iš dangaus, Kaune laukiame nemokamai dalijamo Rotušės aikštėje iškepto jaučio, nesusimąstydami, kiek mums po to kainuoja nemokamai dalijamos dovanos.

Panašu, kad mes niekaip negalime išaugti iš vaikiško amžiaus ir suprasti, kad nieko nemokamo nebūna.

Yra labai gera sena lietuviška patarlė, sakanti, kad nemokamas tik sūris spąstuose, tačiau atrodo, kad Lietuvoje šią patarlę mes visuotinai ignoruojame.

Suprantama, kad visi mes žmonės iš savo prigimties esame tingūs, bet tai nėra blogai.

Mano nuomone, ne kas kita kaip tingėjimas yra vienas iš pagrindinių progreso katalizatorių, leidžiančių atsirasti išradimams, naujoms technologijoms, palengvinančioms žmogaus darbą.

Taip pat manau, kad daugeliu atvejų žmonės turi prigimtinį norą nieko nedaryti ir būti neatsakingi už save.

Vaikui labai patogu turėti mamą ir tėtį, kurie rūpinasi tavimi, galvoja už tave, galų gale dirba, kad tave išlaikytų. Vėliau dauguma iš mūsų mamos ir tėčio funkciją mielai perleidžia valstybei, tegul rūpinasi.

Labai patogu būti suaugusiais vaikais, atsikratyti atsakomybės – tegul kažkas kitas sprendžia, tegul kažkas kitas duoda, tegul uždirba ir padalija.

Tačiau laikas ir mums vieną kartą visiems užaugti ir suprasti, kad padalyti galėsime tik tai, ką visi kartu ir sukursime.

Taigi dar kartą pakartosiu, jeigu norime geriau gyventi, reikia nuolat mokytis, tobulėti ir kartu visiems geriau, našiau dirbti, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties.

Šiandien mes turime penkiolika valstybinių švenčių per metus ir esame vieni iš lyderių ES, gaila, kad pagal šventimą, o ne pagal inovacijų, naujų technologijų diegimą į gamybinius procesus.

Tačiau ir tai kai kuriems, mūsų deleguotiems įstatymų leidėjams atrodo mažoka, reikia dar šešioliktos mokamos nedarbo dienos, siūloma ja padaryti antrą Vėlinių dieną.

Dėl vienos papildomos švenčių dienos padidės darbuotojų, gaunančių mėnesinę algą, darbo valandos įkainis, todėl įmonės neteks dalies pelno, sumažės į valstybės ir savivaldybių biudžetus patenkančios pajamos.

Tai yra apytikriai 40 mln. eurų mūsų visų pinigų. Tiek maždaug įmokų negauna Valstybinio socialinio ir privalomo sveikatos draudimo fondai dėl kiekvienos papildomos nedarbo dienos Lietuvoje. Per metus mes vis kartu draugiškai prašvenčiame 700 mln. eurų.

Akivaizdu, kad už visas šventines dienas finale susimokame patys jau savais, o ne svetimais pinigais.

Susimokame mažesniais mokytojų, medikų ir kitų viešojo sektoriaus atstovų atlyginimais, prastesnės kokybės medicinos paslaugomis, susimokame skurdžiomis, neleidžiančiomis oriai gyventi pensijomis.