"Kad ir kiek laiko mums prireiks norint atsakyti į šią iš anksto suplanuota niekšybę, – Amerikos žmonės, apgaubti moralinio pranašumo, eis tol, kol pasieks visišką pergalę", – to paties gruodžio 8 d. Jungtinių Valstijų Kongrese pareiškė Franklinas Delano Rooseveltas (1882–1945), skelbdamas karą Tekančios Saulės imperijai.

Kitą dieną (gruodžio 9 d.) Kinija formaliai paskelbė karą Japonijai, Italijai ir Trečiajam reichui. 1937 m. liepos 7 d. prasidėjusi atvira Japonijos invazija į Kiniją pagaliau tapo žymiai platesnio, pasaulinio karo (1939–1945) dalimi, o kinai prisijungė prie britų, amerikiečių ir sovietų.

Dar po poros dienų (1941 m. gruodžio 11 d.) Jungtinėms Amerikos Valstijoms karą paskelbė Trečiasis reichas. Vokietijos fiureris (1889–1945) veikiausiai tikėjosi, kad japonai, įkvėpti šio empatijos protrūkio, parems jo specialiąją didžiojo tėvynės karo operaciją Sovietų Sąjungoje, tačiau Japonijos kariauna Rusijos bolševikų atžvilgiu laikėsi gana santūriai, o pati SSRS nepaskelbė Tekančios Saulės imperijai karo iki pat 1945 m. rugpjūčio.

Amerikos žmonės, apgaubti moralinio pranašumo, eis tol, kol pasieks visišką pergalę.

1942 m. Kinija buvo įtraukta į JAV keršto planą. Vidutiniai bombonešiai "North American B-25 Mitchell" turėjo pakilti nuo lėktuvnešio "USS Hornet (CV-8)" denio ir numesti bombų ant Japonijos sostinės Tokijo. Bombardavimui pasibaigus, lėktuvai turėjo skristi į Kiniją.

Tais laikais Kiniją krėtė net tik japonų invazija, bet ir vidinis kairiųjų bei dešiniųjų karas, o viešojoje erdvėje vis dažniau buvo galima išgirsti pasakojimų apie raudonąjį kinų pranašą Mao (1893–1976).

1936 m. į Mao komunistų kontroliuojamus kraštus atvyko amerikietis žurnalistas Edgaras Parksas Snow (1905–1972). Jis daug bendravo su Mao ir kitais bolševikais, o vėliau išleido kairiuosius partizanus šlovinančią knygą "Raudonoji žvaigždė virš Kinijos" ("Red Star Over China", 1937). Galima kelti prielaidą, kad būtent šis žurnalistas pavertė Mao tarptautinio susidomėjimo objektu.

Tais pačiais 1936 m. Kinijos dešiniųjų lyderį Chiang Kai-sheką (1887–1975) pagrobė jo paties karininkai. Dėl šio pagrobimo Kinijos vidaus karas šiek tiek prislopo, o kairieji ir dešinieji sudarė formalią sąjungą prieš japonus, tačiau, net ir kovodami su įsibrovėliais, kinai nepamiršdavo kartais pakariauti tarpusavyje. Dėl to vakariečių politikai ir funkcionieriai vis dažniau susimąstydavo ne tik apie Europos, bet ir apie Pietryčių Azijos ateitį.

"Tenka su liūdesiu konstatuoti, kad britų ir amerikiečių štabų derybos nukrypo padėties Kinijoje link: ji buvo sudėtinga, atėmė daug laiko ir buvo antraeilis dalykas. Be to, Indijos ir Kinijos regioną pervertinantis prezidentas užsidarė ilgiausiems pokalbiams su Generalissimo. Visos viltys įtikinti Chiangą su žmona eiti apžiūrėti piramidžių ir prasiblaškyti, kol mes grįšime iš Teherano, nuėjo perniek – galiausiai Kairo konferencija baigėsi tuo, kad Kinijos reikalai užuot buvę paskiausiu, tapo svarbiausiu jos klausimu", – ketvirtajame savo memuarų tome burbėjo britų politikos pitbulis Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965).

Vis dėlto net ir pats Winstonas nepamiršo asmeniškai pabendrauti su Chiang Kai-sheku bei Jungtinėse Valstijose išsilavinimą įgijusia Soong Mei-ling (1898–2003). Jis taip pat nepatingėjo tame pačiame memuarų tome pagirti Kinijos dešiniųjų lyderio romumo, santūrumo ir dalykiškumo bei jo žmonos žavesio.

1945 m. gegužę karas Europoje baigėsi, tačiau Pietryčių Azijoje ir Ramiajame vandenyne tebevyko aršios kovos. Nors amerikiečių lėktuvai visą laiką bombardavo Tokiją ir kitus Japonijos miestus, Tekančios Saulės imperiją valdžiusi militaristinė chunta nerodė jokio noro pasiduoti.

Tų pačių metų rugpjūčio 6 d. pirmasis branduolinis užtaisas buvo numestas ant Hirošimos. Rugpjūčio 8 d. SSRS paskelbė karą Japonijai. Kitą dieną sovietai pradėjo Mandžiūrijos, Vidinės Mongolijos ir Korėjos puolimą, o amerikiečiai numetė dar vieną branduolinį užtaisą ant kito Japonijos miesto – Nagasakio.

"Karą Amerikai ir Britanijai mes paskelbėme tik vedami nuoširdaus noro garantuoti Japonijos saugumą ir Rytų Azijos stabilumą, mes toli gražu neketinome pažeisti kitų kraštų suverenumo ar plėsti savo teritorijų. Bet karas jau tęsiasi beveik ketverius metus. Nepaisant geriausių visų mūsų pastangų – mūsų armijos ir laivyno narsos kovoje, valstybės tarnautojų stropumo ir darbštumo, visos mūsų šimtamilijoninės liaudies nuoširdaus triūso, situacija kare susiklostė visai ne Japonijos naudai, visos bendrosios pasaulio tendencijos atsisuko prieš jos interesus. Maža to, priešas panaudojo naują, pačią baisiausią bombą, kurios išties nenusakoma griaunamoji galia nusinešė daugybę nekaltų gyvybių. Jeigu mes tęsime kovą, ji baigsis ne tik visišku japonų tautos žlugimu ir sunaikinimu, bet ir visos žmonių civilizacijos pražūtimi", – rugpjūčio 15 d. radijo eteryje pareiškė imperatorius Hirohito (1901–1989), prašydamas savo pavaldinių ištverti neištveriamą ir iškentėti neiškenčiamą pralaimėjimo gėdą.

Tai buvo bene pirmasis kartas, kai japonai išgirdo gyvuoju dievu laikyto monarcho balsą.

Mūsų dienomis žiniasklaidoje galima itin dažnai išgirsti apie šventyklą, kurioje apsilankydami Japonų politikai išprovokuoja Kinijos Liaudies Respublikos ir abiejų Korėjos pusiasalio valstybių pasipiktinimą. Tai – Jasukunio šventykla Tokijuje, kurioje įamžinti beveik 2,5 mln. žmonių, kovojusių ir mirusių už Japoniją bei jos imperatorių nuo 1868 iki 1954 m., pavardės. Šiame dvasiniame kataloge galima rasti ir daugiau nei tūkstančio už karo nusikaltimus nuteistų žmonių vardus.

P.S. Patarimas Duginų Sašenkai (1962). Žiūrėk, kad tavęs paties prigožinų tvartelio "Wagner" druidai nepaaukotų rujojančioms buriatų lamoms. Taip pat patartina kreiptis į psichiatrą (jeigu Rusijoje jų dar liko).