Rusų protėviai krikščionybę priėmė iš Bizantijos imperijos atstovų, o šioje nebeegzistuojančioje valstybėje šalies vadovai labai atvirai kišdavosi į religiją, spręsdami įvairius teologinius klausimus. Dėl to kilo įvairių konfliktų su Vakarų krikščionių patriarchais, kol galiausiai šis tikėjimas skilo į dvi – katalikų ir stačiatikių – atšakas.

Kitaip tariant, Bizantijos imperija buvo ta vieta, kurioje dvasinė ir pasaulietinė valdžia buvo sutelkta vienos institucijos rankose. Tokia situacija ilgainiui įtvirtino požiūrį, kad monarcho pareigas užimančio asmens galios šiame pasaulyje yra kone beribės ir nevaržomos nei valstybės instancijų, nei Dievo tarnų moralinio spaudimo. Šiame pasaulyje valdovo žodis yra paskutinis, mat aukščiau už jį – tik ponas Visagalis.

Šeštojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Maskvos patriarchas Nikonas (1605–1681) ir caras Aleksejus Michailovičius (1629–1676) pradėjo žymiąsias reformas, kuriomis siekta suvienodinti rusų ir graikų stačiatikių bažnyčias (pvz., įvesta nuostata žegnotis ne dviem, o trimis pirštais).

Senųjų ritualų tebesilaikantys žmonės buvo persekiojami, daugeliui jų teko sprukti į kitas valstybes.

Kol Aleksejus Michailovičius sprendė teologinius klausimus, kariavo su persais (1651–1653), švedais (1654–1667) ir lenkais (1656–1658) bei malšino maištus (1670–1671) ir riaušes (1648 ir 1662) ir kitaip įtvirtino savo galią, kitame, už jūrų ir marių esančiame krašte vyko visai kitokie procesai.

1625 m. Anglijos, Škotijos ir Airijos monarchu tapo nukirsdintosios Škotijos karalienės Marijos Stiuart (1542–1587) anūkas Karolis I (Charlesas, 1600–1649). Tais pačiais metais naujasis monarchas, gerokai įsiutindamas savo pavaldinius protestantus, vedė Prancūzijos princesę katalikę Henrietą Mariją (1609–1669).

Netrukus Karolis susikivirčijo su parlamentu dėl mokesčių (mat 1625–1630 m. karas su Ispanija ir 1627–1629 m. konfliktas su Prancūzija ištuštino valstybės iždą), jį paleido (1629) ir bene 11 metų valdė pats vienas.

Tiek parlamentarai, tiek monarchas kaltino vieni kitus kėsinimusi į jų teises ir laisves. Tarsi viso to būtų negana, situaciją dar labiau komplikavo protestantų vidaus rietenos bei jų konfliktai su katalikais.

1637 m. Karolis bandė priversti melstis škotus iš naujų maldaknygių ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Jam greitai teko vėl sušaukti Anglijos parlamentą, tačiau parlamentarų priešiškumas buvo dar labiau išaugęs. 1642 m. sausio 4 d., ginkluotos sargybos lydimas, Karolis įžengė į Bendruomenių Rūmus (House of Commons) tam, kad pats asmeniškai suimtų penkis jam oponuojančius parlamentarus.

Po kelių mėnesių valstybę jau draskė pilietinis rojalistų ir parlamento šalininkų karas, į valdžios padangę iškėlęs Oliverį Cromwellį (1599–1658). Karolis buvo drąsus, labai religingas ir turėjo gerą skonį, tačiau jis buvo prastas strategas ir pernelyg pasitikėjo savimi.

1644 m. parlamento šalininkai laimėjo Marston Mooro mūšį, o 1645 m. birželio 14 d. – Nesbio kautynes. 1647 m. rojalistai buvo sutriuškinti, o pats Karolis atsidūrė nelaisvėje. Vėliau monarchas pabėgo, tačiau 1648 m. rugpjūtį jo šalininkai patyrė dar vieną pralaimėjimą prie Prestono. Pergalės Marston Moore ir Prestone sustiprino O. Cromwellio autoritetą, tad greitai jis tapo vienu galingiausių žmonių britų salose.

1649 m. sausį Bendruomenių Rūmų atstovai žengė iki tol neregėtą žingsnį – jie nusprendė siekti, kad monarchas būtų teisiamas kaip paprastas žmogus už valstybės išdavystę. Nuteisti Karolį turėjo speciali 135 asmenų komisija, tačiau teismo posėdžiuose dažniausiai nesusirinkdavo nė pusės narių. Vieni teisindavosi ligomis, kiti – svarbiais reikalais gilioje provincijoje.

Posėdžių nelankantys parlamentarai, kaip ir šiuolaikiniai sovietinio paveldo sergėtojai, veikiausiai nujautė, kad politiniai vėjai gali pasikeisti ir siekė apdrausti savo kailį arba tikėjosi, įsitvirtinus naujai valdžiai, ateityje gauti apdovanojimą.

Pasakojama, kad Karolis nuo pat pradžių demonstravo panieką teismui ir viešai nepripažino jo teisėtumo, o perskaičius kaltinamąjį aktą ėmė atvirai juoktis kaltintojams į akis.

„O dėl liaudies, tai aš iš tiesų trokštu jai laisvės ir teisių, lygiai kaip ir kiekvienam žmogui, bet privalau pasakyti, kad laisvę ir teises ji gali turėti tik turėdama valdžią ir įstatymus, geriausiai užtikrinančius gyvybės ir turto saugumą. Kalbu ne apie dalyvavimą valdyme, tai su liaudimi neturi nieko bendra, valdinys ir valdovas – visiškai skirtingi dalykai, ir kol bus tai daroma, turiu galvoje, kol duosite žmonėms tokią laisvę, jie tikrai nebus laimingi“, – po kelių savaičių ant ešafoto samprotavo Karolis, vėliau jis dar pridūrė, kad „netekęs vystančio vainiko, einąs vainikuotis nevystančiu“.

Mirus O. Cromwelliui, nuverstoji dinastija grįžo. Karolis II (1630–1685) siekė susidoroti su tėvo žudikais, tačiau nei jis, nei joks kitas Britaniją valdęs monarchas iki pat šių dienų nebeturėjo absoliučios galios.

P. S. „Kodėl turėčiau tai daryti? Aš esu Rusijos Federacijos prezidentas. Kodėl turėčiau prašyti atleidimo?“ (Iš Catherine Belton knygos „Putino žmonės“).