„Dažno mūsų protas gyvena ateities negandų laukimu ir nuolatiniu saugojimo režimu. Tai būdinga ilgalaikį stresą patiriantiems žmonėms. Galiausiai ši nesibaigianti įtampa mus susargdina ir pradeda kamuoti nuolatinis, iracionalus ir nebevaldomas nerimas: pradedame bijoti  žmonių susibūrimų, tamsos, uždarų patalpų ar atvirų erdvių, nepagrįstai jaudinamės dėl sveikatos, ieškome nesamų ligų“, – pasakoja kūno ir sielos namų „Hamsa House“ įkūrėja, gyvenimo transformacijų terapeutė Asta Asteen.

Šiuolaikinė visuomenė

Pasak terapeutės, intensyvus gyvenimo ritmas, nesibaigiantis informacijos srautas, begalinė dirgiklių gausa, besiliejanti iš išmaniųjų ekranų, šiuolaikinės visuomenės spaudimas būti sėkmingam, turtingam, laimingam, tobulam atakuoja mūsų protus kasdien, kiekvieną minutę.

„Skubu, nespėju. Instagrame – besišypsanti, laiminga trijų vaikų mama lyg iš madų žurnalo prabangioje viloje ant vandenyno kranto ir dar su tobulu vyru pašonėje. Pradedame save lyginti ir reikalauti iš savęs dar daugiau: daugiau dirbti, smarkiau sportuoti, mažiau valgyti. Ratas įsisuka dar greičiau“, – pasakoja A. Asteen.

Už emocijas atsakina smegenų dalis perdėtai jautriai pradeda reaguoja į visus dirgiklius, o mes daromės jautresni, greičiau pavargstame ir supykstame, tampame agresyvūs arba, atvirkščiai, verksmingi.

Taip gyvenant metų metus procesai tampa sunkiai valdomi.

„Tai ypač ryšku tarp paauglių: suicidinės mintys, savižala, mitybos sutrikimai, antidepresantai. Dėl visuomenės spaudimo paaugliai nebesimėgauja jaunyste, nebegyvena šiuo momentu. Jauni žmonės labai anksti pradeda galvoti apie ateitį ir ką jie turi pasiekti, kiek uždirbti, kad taptų lydimi sėkmės. Jų protai sprendžia suaugusiųjų problemas ir neretai palūžta,“ – pastebi A. Asteen.

Tai ypač ryšku tarp paauglių: suicidinės mintys, savižala, mitybos sutrikimai, antidepresantai.

Tobulas trigeris

Įsivaizduokite, kad tokie nerimo kamuojami žmonės susiduria su dar didesne nežinomybe. Pastaruoju metu stojome į akistatą ne tik su COVID-19 pandemija, bet ir šalia mūsų įsiplieskusiu karu.

Panikos atakos, pasak specialistės, yra tipinė organizmo reakcija į tokias situacijas. Dažniausiai ji būna uždelsta, nes pradžioje siunčiami silpnesni signalai: gali pakirbėti širdis, kamuoti nerimas, tirpti galūnės, svaigti ar skaudėti galvą. Jeigu šiuos simptomus ignoruojame, mūsų pasąmonė tarsi nuspaudžia mygtuką „stop“, apribodama žmogaus funkcionalumą.

„Panikos atakos metu žmogų apima didžiulė baimė numirti. Aplanko mintis, kad jau viskas, galas. Psichosomatiniai simptomai tokie, lyg ištikus insultui: aukštas kraujospūdis, greitas pulsas, tachikardija, hiperventiliacija, nutirpsta galva, galūnės ar net pusė kūno. Kviečiama greitoji pagalba“, – vardija A. Asteen.

Pasak terapeutės, panikos atakos įprastos ne tik po didelių sukrėtimų, bet ir esant vidiniam konfliktui: dirbant nemėgstamą darbą, esant problemų šeimoje ar su partneriu, einant ne tuo gyvenimo keliu – kai užspaudžiame savo emocijas ir prisiverčiame daryti tai, kas nemiela ir ne mūsų. Prie panikos atakų dažni migreniniai galvos skausmai, kurie atlieka panašią funkciją.

Rimtesnė problema

Nerimas, toks dažnas mūsų šiuolaikinėje visuomenėje ir dažnai lydimas panikos atakų, negydomas gali perraugti į rimtą nerimo sutrikimą. Panikos atakas puikiai suvaldo terapija (ypač hipnoterapija), o nerimo sutrikimas dažnai yra chroniškas ir jam gydyti gali prireikti vaistų.

„Nerimo sutrikimas ateina iš toliau ir giliau, o esminis veiksnys – vaikystės trauminės patirtys. Vėliau kaupiasi papildomos įtampos, vidiniai konfliktai. Galiausiai logikos nebelieka – protas išmoksta nuolat bijoti ir ta baimė dažniausiai yra iracionali ir obsesyvi“, – pastebi A. Asteen.

Pasak terapeutės, nerimo sutrikimas gali pasireikšti staiga. Priežastimi tampa koks nors stiprus, sukrečiantis įvykis: skyrybos, perdegimas darbe, artimojo mirtis, pandemija, karas Ukrainoje.

„Mus sukrėtęs įvykis tarsi išjudina neišspręstus praeities dalykus. Pavyzdžiui, jeigu visą vaikystę žmogus stengėsi įtikti tėvams, vėliau suaugęs – darbdaviui, bet nepasisekė ir jis nusprendė, kad yra niekam tinkamas, į bet kokį stipresnį sukrečiantį įvykį reaguos itin jautriai. Tada įsijungia smegenų saugojimo režimas: kovok arba bėk. Vieni kovoja, kiti bėga“, – pastebi A. Asteen.

Į terapeutę individualių konsultacijų ar jos vedamų seminarų metu kreipiasi žmonės, kurie nebegali normaliai funkcionuoti, gyventi įprasto gyvenimo, dirbti. Štai vienas jaunas vyras, pas kurį ruošėsi po pakalbio važiuoti A. Asteen, net nebegali išeiti iš namų – tiesiog bijo, kas nutiks uždarius buto duris. Nors yra sąmoningas ir supranta, kad baimė neadekvati, su ja nebesusitvarko.

„Vaikystėje mūsų savisaugos instinktas labai stiprus: susidūrus su traumatine patirtimi, mus ištinka tarsi transinė būsena, užsiblokuojame. Jau mums suaugus vidinio vaiko būsena gali grįžti ir mes regresuojame, vėl patiriame tą pačią išmoktą būseną: nepalankioje situacijoje disocijuojame, galime nebejausti savo kūno, jaustis lyg ne savo pasaulyje. Vėliau iš tos gynybinės būsenos nebegalime išeiti ir neriame vis gilyn. Liekame ten, kur saugu“, – apie sudėtingus atvejus pasakoja A. Asteen.

Terapeutė pastebi, kad svarbiausia – neignoruoti pasąmonės siunčiamų signalų: pradžioje tai gali pasireikšti lengvu fiziniu negalavimu, vėliau pereiti į chronišką nerimo sutrikimą ir galiausiai – į klinikinę, sunkiai išgydomą depresiją.