Taip vasarą nutiko su beveik 3 m aukščio betonine skulptūra „Liudytoja“, iškilusia Zarasų centre, kur sovietmečiu veikė KGB būstinė-kalėjimas, tardymo kameros. Milžiniška nuogos, senstančio kūno moters figūra esą atspindi žmogaus orumą, pažeidžiamumą ir patirtį, susijusią su gyventu laikotarpiu ir istorija.

Šios metaforos nesuprato vietiniai, bandę priešintis skulptūros atsiradimui. Karštos diskusijos įskėlė vandalizmo žiežirbą – skulptūra padegta. Vėliau dar ir apipaišyta. Galiausiai ją pavyko atidaryti. „Aš tikiu, kad tai nėra vulgaru“, – atidarymo metu teigė skulptūros autorius Mykolas Sauka. Pasak jo, „Liudytoja“ – be pozos, be uniformos, be kaukės – kontrastuoja su buvusių monumentų tradicija.

Nesvarbu, provincijoje ar sostinėje žmogus gyvena. Svarbu, ar jam reikia meno ir ar tas menas kalba jam.

Nuomonių kovoje susigrumta ne juokais. Bandyta baksnoti į visuomenės meninį neraštingumą ir apeliuoti į valstybės pareigą ugdyti piliečių kūrybingumą, toleranciją alternatyviajam menui. Žinoma, mesta ir provincialumo korta – esą, ko čia iš tų kaimiečių norėti, nesupranta tikro meno.

O kaip buvo su „Krantinės arka“ pačioje sostinės širdyje? Vamzdžiu pakrikštytas kūrinys nebuvo nei suprastas, nei pamėgtas, taip pat sulaukė išpuolių. O Šiauliuose? Ne kaimas, bet galvą šalmu prisidengusio nuogo kario skulptūra „Deguonis“ nuversta. Dairomės po pasaulį. Kas ištiko prie Peru sostinės iškilusią statulą su didžiuliu falu, įamžinančią ankstyvąją civilizaciją? Nulaužė falą, bandė padegti.

Tad visai nesvarbu, provincijoje ar sostinėje žmogus gyvena. Svarbu, ar jam reikia meno ir ar tas menas kalba jam. Tik, ko gero, meno misija nušviesti žmogaus sielos gelmes pamažėle kinta – kartais ima ir pažadina gaivalą.