Pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) Psichologijos instituto lektoriaus, doktoranto ir teisės psichologo Aleksandro Segalo, neseniai tyrusio veiksnius, darančius įtaką nepilnamečių parodymų kokybei, jų nepaisymas ar netinkamas naudojimas nepilnamečio apklausos metu ir gali, ir turi sukelti abejonių dėl gautų parodymų patikimumo.

Įvardijo klaidas

Kaip teigia MRU atstovas, analizuojant nepilnamečių vaikų apklausas – skaitant stenogramas – mokslininkai pastebi, kad didžioji dalis formalizuotų klausimų yra uždari, nukreipiantys, šališki ir menantys atsakymą. Dėl to, anot A.Segalo, apklausiant vaikus, ypač jaunesnio amžiaus, pavyzdžiui, 4–6 metų, galima visiškai kita kryptimi nukreipti pokalbį ir išgauti realybės neatitinkantį naratyvą.

Yra plona riba ir, ją peržengus per apklausą, ne tik, kad nepadėsime, bet dar ir pakenksime kalbinamam vaikui.

Daktaro laipsnio siekiantis teisės psichologas neseniai savo monografijoje apibendrino pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką nepilnamečių apklausų kokybei. Kaip svarbiausius jis pažymi nepilnamečio kognityvinius gebėjimus, apklausos atlikėjo komunikaciją, taip pat interviu metu naudojamos kalbos įvertinimą bei kontakto užmezgimą.

Anot psichologo, būtent šių veiksnių žinojimas, suvokimas ir integravimas į praktinį įgūdį yra pagrindas, siekiant išgauti patikimus ir kokybiškus parodymus iš nepilnamečio asmens.

Specialistų stygius

Vis dėlto specialistų, kurie nuodugniai geba pritaikyti savo įgūdžius ir atliepti visus veiksnius, pasak A.Segalo, yra ne tiek, kiek norėtųsi. Jo žiniomis, Lietuvoje teismų psichologams yra skirta penkiolika etatų. Be to, yra papildomas sąrašas specialistų, iš kurio, esant poreikiui, jie kviečiami atlikti nepilnamečių apklausas. Būsimas mokslų daktaras tikisi, kad ateityje tokių specialistų poreikis turėtų būti labiau aktualizuojamas.

"Kiek teko domėtis, specialistų prieaugis atsirado neseniai, mat dar prieš keletą metų visoje šalyje jų buvo vos penki. Nuo 2018 m. teisiškai įsigaliojo sprendimas, kad, apklausiant vaikus iki keturiolikos metų, psichologo dalyvavimas yra būtinas, o nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų rekomenduojamas. Toks sprendimas atnešė pokyčių sistemoje", – pasakoja A.Segalas.

Jis pažymi, kad aukščiausio lygio specialistai, apklausiantys nepilnamečius, turi orientuotis ne tik į teorinių žinių, bet ir į praktinių įgūdžių tobulinimą.

Iškraipomi parodymai

Mokslininkai mano, kad, netrukdant vaikui pasakoti, šis gali pasakyti daug tiesą atspindinčios informacijos, tačiau įsiterpus suaugusiajam su savo klausimais, naratyvas dažnai pasikeičia. Būtent dėl to, A.Segalo teigimu, kalbinantys specialistai turi būti itin kompetentingi ir nekartoti praeities klaidų – ilgą laiką taikyta praktika, anot jo, priminė tikrą vaikų tardymą.

Psichologo manymu, neatsižvelgiant į nepilnamečio amžiaus ypatumus, kognityvinius ir kitus gebėjimus, informacijos patikimumas yra labai santykinis, o pakartotinos apklausos vėl gali traumuoti vaikus ir sukelti antrinę traumatizaciją.

"Yra plona riba ir, ją peržengus per apklausą, ne tik, kad nepadėsime, bet dar ir pakenksime kalbinamam vaikui. Pateiksiu pavyzdį iš asmeninės praktikos – specializuojuosi vaikų, galimai patyrusių seksualinį smurtą, apklausose. Tokio tipo atvejai yra sudėtingi tuo, kad dažniausiai vaikų apklausa yra vienintelis informacijos šaltinis. Kai mažamečiams tenka kelis kartus kalbėtis ta pačia tema, jie gali keisti savo parodymus, nes suvokia, kad pirmą kartą jų pasisakymai neįtiko apklausėjui, tad reikia pasakyti kitaip. Tad tokio tipo apklausoms taikoma vienos apklausos taisyklė, t.y. pageidautina, kad vaikas būtų apklausiamas iš vieno karto, o pati apklausa atvirais klausimais turėtų padėti vaikui atskleisti naratyvą, užuot naviguojant uždarais ar nukreipiančiais klausimais ką pasakoti", – teigia A.Segalas.

Anot jo, šiuo metu įvykus tam tikrai nusikalstamai veikai, nepilnamečiui tenka bendrauti mažiausiai su trimis šalimis: pirmiausia – tėvais, toliau – su teisėsaugos atstovais, pavyzdžiui, policininku arba vaikų teisių atstovu, ir, galiausiai, su apklausą vykdančiu specialistu – psichologu arba psichiatru.

"Toks scenarijus dar ne toks blogas. Kur kas prasčiau, kai nukentėjęs nepilnametis yra priverstas tą pačią istoriją pasakoti dar daugiau kartų. Juk kalbant, ypač su nepažįstamais, svetimais žmonėmis apie trauminę patirtį, savaime įvyksta pakartotina traumatizacija. Pasaulinė rekomendacija ir mokslininkai seniai kalba apie tai, kad grandinę derėtų trumpinti iki minimumo, tačiau viskas priklauso nuo kiekvienos šalies teisinės sistemos", – pabrėžia A.Segalas.

Specialūs kambariai

Visi didieji šalies miestai turi specialius apklausos kambarius, kuriuose nepilnamečiai kalbasi su specialistu. Siekiama, kad tokiuose kambariuose vaikai jaustųsi patogiai, saugiai. Ten, priklausomai nuo apklausiamo asmens amžiaus, galima rasti žaislų ar kitų raminančių daiktų.

"Idealiu atveju pokalbyje dalyvauja tik specialistas. Stengiamasi vengti akistatų su smurtautoju ar kitomis šalimis, šiuo metu jose nerekomenduojama dalyvauti nei tėvams ar globėjams, nei kitiems, glaudžiai susijusiems asmenims, pavyzdžiui, mokytojams. Traktuojama, kad papildomi asmenys gali trikdyti naratyvo detales, jas iškreipti. Specialistas turi ausinę, todėl stebintys teisėsaugos pareigūnai gali užduoti klausimus, tačiau apklausa neturi virsti tardymu ir kontrolė privalo išlikti specialisto rankose", – įsitikinęs būsimasis mokslų daktaras A.Segalas.