Rudenį į viešumą grįžęs ponas Ramūnas pažėrė visą pluoštą prisiminimų, kaip jam nesisekė dirbti Seime, kokie blogi buvę bendražygiai ir koks švento tyrumo yra jo munduras. Visa bėda, kad visuose pasisakymuose – vien panegirika ir ditirambai, o dėl realių savo klaidų nei atsiprašoma, nei apie jas išvis prisimenama. Artėja Alzheimeris?

Prisiminkime, ką apie Ramūną Karbauskį sakė jo bendražygiai. Štai Justas Džiugelis, neapsikentęs eilinės politiko manipuliacijos, įvardijo tiesiai šviesiai – Ramūnas yra patologinis melagis. Pažiūrėję į medicininių terminų žodyną pamatysime, kad patologiniam melagiui būdingi net keli ir Ramūnui akivaizdžiai tinkantys požymiai. Pirma, jų istorijos nuolat keičiasi. Ir išties, internete daugybė pavyzdžių, kai šis ponas ryte šneka viena, o popiet jau ginasi minty turėjęs visai ką kita. Antra, melas yra būdas patologiniam melagiui susilaukti dėmesio. Ir Ramūnui tai idealiai tinka – būtent viešas melas ir jo keliama kontroversija yra skiriamasis jo požymis. Juk prisimename, kaip jis „laimėjo“ iš eilės visus rinkimus, nors juose vieną po kito patyrė triuškinamus pralaimėjimus. Trečia, patologiniai melagiai mirtinai bijo viešai prisipažinti klydę. Ir bus labai sunku, jei išvis įmanoma, surasti bent vieną viešą Ramūno prisipažinimą suklydus ar pamelavus.

Bet palikime ligas ligoniams. Gerokai svarbiau, kad „valstiečių“ lyderis savo veiksmais kryptingai siekia apšmeižti kitus. Tuo tarpu pats nesugeba atvirai atsakyti nė į vieną jam keliamą klausimą. Tai dar kartą priminkime.

Visuose pasisakymuose – vien panegirika ir ditirambai, o dėl realių savo klaidų nei atsiprašoma, nei apie jas išvis prisimenama.

Kodėl Ramūnas taip niekada atvirai ir neatsakė – ar suka bendrą verslą su rusų oligarchais? Kaip ir kiek yra nuo jų priklausomas?

Grįžtant keleriais metais anksčiau – kokie buvo tikrieji R. Karbauskio motyvai organizuojant referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Ar tai tikrai lietuviškumo gynyba, ar tik užslėptas noras kuo pigiau supirkti niekam nereikalingas „sofos ūkininkų“ žemes Lietuvoje, be konkurencijos iš gerokai didesnę kainą galinčių pasiūlyti skaidriai dirbančių tarptautinių žemės ūkio korporacijų?

O kaip stebuklingai keitėsi pono R. Karbauskio pozicija dėl NATO? Kaip taip atsitiko, kad skelbęs šventą karą prieš narystę šioje organizacijoje dabar šį klausimą politikas labai patogiai pamiršta?

Net baisu pagalvoti, kas būtų, jei šiandien mes nebūtume NATO aljanso nariai.

Pabaigoje norėtųsi pozityvumo, todėl norėčiau pagirti „Naisių vasaros“ idėją ir palinkėti ją toliau vystyti, užuot pylus purvą ant buvusio bendražygio, kuris išdrįso ne tik turėti, bet ir išsakyti skirtingą nuomonę, požiūrį į Lietuvos žmones, valstybės vystymo viziją.