Nors patys rohinjai tiki, kad jie per amžius gyveno dabartinėse žemėse, jų gausiau apsigyveno tik XIX a., kai britų kolonistams pritrūko darbo jėgos. Per Antrąjį pasaulinį karą arakanai palaikė Japoniją, o rohinjos – britus, tačiau iš jų gautus ginklus nukreipė ne tiek prieš japonus, kiek prieš arakanus, nužudydami apie 20 000 gyventojų, griaudami jų šventyklas.

Vos tik Birma iškovojo nepriklausomybę 1948 m., rohinjai sukilo ir siekė prijungti šiaurinę valstijos dalį prie Rytų Pakistano, bet pakistaniečiai nesutiko. Tik 1961 m. Birmos armija baigė triuškinti sukilėlius.

O 1962 m. Birmoje įvyko karinis perversmas, ir kariškiai nežmoniškai prispaudė rohinjus. Jie neturi judėjimo laisvės, todėl ribotos galimybės įsidarbinti, jie negali naudotis valstybinio sektoriaus paslaugomis.

1971 m. iš Rytų Pakistane besikuriančio Bangladešo į Rachinų valstiją plūstelėjo dar viena didžiulė rohinjų banga, bėganti nuo Pakistano armijos žiaurumų prieš nepriklausomybės siekiančius bengalus.

1982 m. Birmos pilietybės įstatymas leido rohinjams gauti pilietybę, jei jie moka valstybinę kalbą ir gali įrodyti, kad jų šeima gyveno Birmoje iki nepriklausomybės. Kadangi 90 proc. rohinjų yra neraštingi, šis barjeras jiems neįveikiamas.

Mianmare rohinjų klausimu įkurta tarptautinė patarėjų komisija, vadovaujama buvusio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annano. 2017 m. rugpjūčio 24 d. jis apibendrino komisijos metų darbą ir viešai perspėjo, jog perteklinės armijos jėgos naudojimas tik pagilins rusenantį konfliktą.

Po trijų valandų iš Saudo Arabijos vadovaujamos rohinjų grupuotės „Tikėjimo judėjimas“ lyderis Ata Ullah pakvietė rohinjus su peiliais ir lazdomis pulti policijos nuovadas ir grobti ginklus. „Jei eis 200 ar 300, 50 žus, – sakė jis. – Iš Dievo malonės likę 150 galės juos išžudyti peiliais.“ Balso žinutė greitai plito per mobiliųjų telefonų aplikacijas.

Tą naktį buvo užpulta 30 nuovadų, nužudyta 12 policininkų. Armija pradėjo antiteroristinę operaciją, nukaudama 370 kovotojų. Analitikai atkreipė dėmesį, jog modernūs ginklai rodo gerą finansavimą, o išankstinį parengimą liudija tokie partizaninės kovos veiksmai, kaip kelių į suplanuoto išpuolio vietą užminavimas. Kariškius nustebino, kad puolimas buvo organizuotas net 100 kilometrų pločio frontu.

Kaip atsaką kariuomenė ėmėsi senos, dar XX a. operacijose išbandytos „keturių atkirtimų“ taktikos: apsuptoje teritorijoje atkertami maisto, pinigų, žvalgybos ir gyvosios jėgos papildymai. Liepsnoja namai. Tačiau nesprendžiama problema neišnyks.

Atvirkščiai, ji radikalizuosis, o kaip tik šitame pasaulio regione dabar rungtyniauja „Islamo valstybė“ ir „al Qaeda“, kuri iš jųdviejų patrauks į savo pusę daugiau rekrūtų. Jie gali tapti kovotojais kitose valstybėse arba paversti Rachinų valstiją naujo tarptautinio džihado židiniu. Kaip sakė pati Mianmaro lyderė savo Nobelio kalboje Osle 2012 m.: „Ten, kur ignoruojama kančia, sudygsta konflikto sėklos.“