Žinoma, šiems minčių skirtumams, visų pirma, įtakos turi kiekvieno asmens individualios patirtys, gyvenimo būdas ir interesų laukai, tačiau be visų šių asmeninių detalių už kontrastingų minčių slypi šis tas daugiau. Kas? Atsakymas paprastas – besikeičiantis muziejus.

Ne taip ir seniai vyko tarptautinis forumas "Meno skonis rytdienos muziejuje". Šis forumas buvo inicijuojamas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kuris šiuo metu yra sunkiame, tačiau labai prasmingame procese – Radvilų rūmų, esančių pačiame Vilniaus centre, atgaivinime. Forume išsakytos Lietuvos ir užsienio kultūros bei meno lauko dalyvių mintys buvo svarbios ne tik mąstant apie besikeičiančius Radvilų rūmus, tačiau ir apie pokyčius muziejininkystėje bei stebint šiuolaikinės meno muziejų vadybos tendencijas. Visgi šis tekstas nėra apie tai, kas ir ką pasakė forumo metu. Įvykęs forumas buvo lyg pagrindinė vinis, ant kurios pakibo daugybė pamąstymų apie tai, kas šiuo metu vyksta muziejų lauke. O vyksta šiame lauke, žinokite, daug įdomių ir teigiamų pokyčių.

Labai norėtųsi tikėti, kad žmonių apie muziejus mąstymo procese ši vieta vis rečiau atrodo kaip šalta, atstumianti ar reikalaujanti išskirtinių žinių. Tam tikra prasme, muziejus anksčiau buvo tokia vieta, kurią lengviau susieti su mokslo ir žinių šventove, tačiau tikrai ne su socialine erdve. Ne paslaptis, kad vyravo ir stereotipas, jog muziejuose lankosi tik aukštuomenės atstovai ar elitas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Nors, geriau pagalvojus, ko gero, klaidinga tai vadinti stereotipu, veikiau tai buvo realybė. Muziejus buvo ta vieta, kuri nesileisdavo į glaudaus ryšio su lankytoju kūrimą, tokiam dialogui galimybių tiesiog nebuvo. O, bet, tačiau...

Atkeliavo praėjusio šimtmečio vidurys, o su juo, galiausiai, ir nauji vėjai muziejuose. Be abejo, reikia turėti omenyje, kad globaliuose diskursuose pokyčiai vyksta ilgai. Tikėtina, kad ir muziejų lauke jie dar tęsis ne metus ir ne du. Kita vertus, jei šiandieninėje perspektyvoje muziejus yra ne tik vertingus artefaktus sauganti ir eksponuojanti, tačiau ir socialinę aplinką kurianti bei lankytojų lūkesčius siekianti atliepti vieta, tai galbūt pokyčiai niekuomet ir nesibaigs? Pažvelgiant į vyraujantį gyvenimo ritmą kyla pasvarstymai, kad šiandien visuomenė yra tokia, kokia nebuvo vakar ir kokia nebebus rytoj. Kaip bebūtų, tai kol kas tik hipotetiniai pasvaičiojimai. Grįžkime prie pokyčių muziejuose temos.

Taigi minėtu laikotarpiu, XX a. antroje pusėje, ėmė rastis daugiau muziejų lauką skirtingais rakursais tiriančių disciplinų, ėmė didėti dėmesys lankytojui, kaip žmogui, kuris gali prisidėti prie pridėtinės vertės muziejuose kūrimo. Prasidėjo muziejaus ir lankytojo santykio kaita, radosi dialogo užuomazgos. Paraleliai po truputį daugelyje sričių stiprėjo ir naujųjų technologijų raiška. Muziejuose kompiuterizacija prasidėjo nuo vidinio darbo našumo didinimo. Vėliau naujųjų technologijų įrenginiai buvo pradėti naudoti ir lankytojų patirties kokybei stiprinti. Tai buvo naujų impulsų banga, kuri nulėmė tai, kad dabar muziejuose prie eksponatų galima išvysti ne tik jį lydinčią etiketę su autoriaus vardu ir pavarde bei sukūrimo data.

Šiandien muziejuose jau įprastas įrenginys yra audiogidai, neretai galima išvysti ir interaktyvius terminalus, kurie suteikia daugiau konteksto apie ekspoziciją ar pakviečia sudalyvauti žaidimuose. Nebe nauja praktika yra ir imersinė aplinka, kuri padeda geriau įsijausti į muziejaus ekspozicijoje pristatomą temą, įvykį, laikmetį. Panašu, kad bręsta ir humanoidinių robotų atsiradimas muziejuose. Štai JAV atkeliavus į Smithsoniano pilies muziejų galima susipažinti su robotu Pipiru, kuris lankytojams pasakoja apie ekspoziciją, o pastariesiems panorėjus ir asmenukes su jais pasidaro. Be abejo, kaip ir daugelis naujovių, šios atkeliauja iš vietos, kuria vieni labai žavisi, o kiti jai negaili aštrių kritikos žodžių – Vakarų.

Lietuvos muziejuose taip pat stiprėja naujųjų technologijų panauda, tačiau kada Lietuvoje bus taip, kaip Vakaruose, – pasakyti sunku. O gal ir nereikia, kad nuolatos būtų vaikomasi visų madų? Visgi prieš pasiduodant vienai ar kitai tendencijai, visų pirma, derėtų atsakyti į klausimą: "Ką ir kokiai lankytojų auditorijai šis įrenginys suteiks?" Lėkti pametus galvą paskui vieną ar kitą naujovę tik dėl to, kad tai yra naujovė, būtų ganėtinai bergždžias sprendimas. Kita vertus, naujosios technologijos dažnai muziejuose yra naudojamos tam, kad muziejai galėtų tapti atviri labai skirtingoms auditorijoms ir atviri bendravimui. Žiniuoniais būti nereikia, kad suprastume, jog kartais, tokiems rezultatams pasiekti ar bent jau jų siekimo kelyje žengiant pirmuosius žingsnius, nėra būtina pasitelkti naujųjų technologijų.

Dinamiškos ir besikeičiančios parodos, edukacinės programos, renginiai ir projektai, kuriuose žmonės galėtų dalyvauti, – tai ir dar daugiau yra komponentai, kurie prisideda prie šiuolaikinės muziejininkystės. Ir tai vyksta, Lietuvoje tai tikrai vyksta. Galbūt kartais ne taip sparčiai ar dažnai, kaip norėtųsi, tačiau prie ko prikibti visuomet bus, todėl kol kas verčiau reikėtų pasidžiaugti jau pasiektais rezultatais. Tai kur tais rezultatais galima pasidžiaugti klausite? Išskirti vieno gerojo pavyzdžio tikrai nepavyktų dėl dviejų dalykų: jų gausos ir pačios galimo subjektyvumo. Trumpas asmeninis atliktas tyrimas (leiskite tai pavadinti paguglinimu) kiekvienam gali duoti vaisių tokių, kokių pačiam norisi.

Muziejus nebėra vieta pripildyta statiškais objektais, sunkiai įskaitomomis etiketėmis ir alsuojanti mokslo bei meno garbinimo emocija ar įsileidžianti tik išrinktuosius (kiek pahiperbolizuoti visuomet smagu). Muziejus šiandien yra ar virsta vieta, kurioje galime susikaupti ir pasinerti į apmąstymus ir kartu vieta, kurioje galima bendrauti bei dalytis. Taip, tikrai vis dar yra ir muziejų-šventovių, bet tai keičiasi ir ilgainiui pasikeis, tačiau šio teksto, veikiausiai, nebūtų, jei nebūtų ir minėtųjų gerųjų pavyzdžių, tad – malonių atradimų kiekvienam!

Žinoma, paieškas gali apsunkinti tas nelabasis karantinas, tačiau jis nebus amžinas, o po jo leistis į atradimų kelionę bus tik dar labiau rekomenduotina. Ir ne tik todėl, kad būsime išsiilgę laisvo socialinio gyvenimo, tačiau ir todėl, kad atsidūrėme laikmetyje, kai turistas muziejuje yra nebe taisyklė, o veikiau išimtis (bent jau kol kas). Tad, aplinkybėms leidžiant, suteikime galimybę sau būti turistais savoje aplinkoje. Aplinkoje, kuri yra mums ir apie mus.