Kančios ir praradimai

Aš tuo šventai tikiu, nes iš asmeninės patirties žinau, kad gero karo nebūna. Karas gerai tik saujelei generolų ir tiems, kurie tuos generolus tampo už virvučių, visiems likusiems, paprastiems mirtingiesiems, kuriems ir reikia kariauti, tai skausmas, kančios ir praradimai.

Greičiausiai todėl, kai daugelis kauniečių pyko ant mero dėl nevykusio laisvės kario paminklo, kuris, jų nuomone, labiau kviečia prekiauti, o ne kariauti, aš gyriau merą ir sakiau, nieko tokio, draugaukime ir prekiaukime. Jei reikės gintis nuo priešo, kariausime, tačiau nei agresyvia retorika, nei grėsmingais paminklais jų nebeišgąsdinsime.

Grįžtant į mikrolygmenį, į mūsų šalies vidinį gyvenimą, matome to paties karo organizavimą.

Be bendro visų partijų susitarimo siekiant šio tikslo būsime autsaideriais ir vilksimės ES narių gretų gale.

Katalizuoja politikai

Ministerijos patalpų uzurpavimas, geometrine progresija didėjantis streikuojančių ir ne tik mokytojų profsąjungų skaičius, organizuojami masiniai mitingai dėl biudžetininkų atlyginimų savaime nėra esminis blogis, nes auga žmonių sąmoningumas ir gebėjimas apginti savo pozicijas. Tačiau, mano nuomone, blogumas tas, kad ir plika akimi matyti, kad šį gal ir pagrįstai nepatenkintų esama situacija piliečių aktyvumą iš šešėlio sumaniai katalizuoja politikai, negalintys tarpusavyje susitarti dėl labiau civilizuotos politinės kovos įrankių.

Mes daug prarandame, nes dėl vidinių rietenų ir nesutarimų negalime sparčiai žengti ekonominės ir socialinės gerovės didinimo kryptimi. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia ne maksimalus valstybės sustiprėjimas per trumpiausią laiką, bet kuri politinė jėga tai užsirašys kaip nuopelną Lietuvai į partijos metraštį. Nors visiems akivaizdu, kad be bendro visų partijų susitarimo siekiant šio tikslo būsime autsaideriais ir vilksimės ES narių gretų gale.

Bendras darbas

Nepridės mums dividendų ir aukšto rango politikų kardinaliai skirtingo požiūrio į užsienio politiką demonstravimas viešoje erdvėje. Vieni paskelbia kaimyninę šalį valstybe, turinčia teroristinės valstybės požymių, o kiti važiuoja į ją derinti abipusės draugystės santykių.

Mes visi turime susitelkti bendram darbui, jeigu norime turėti tvirtą ekonomiškai ir nepriklausomą valstybę. Tačiau, be jokios abejonės, mus bendram darbui turėtų vienyti mūsų pačių išrinkti lyderiai, telkti darbui ir kūrybai , o ne vaidytis ir tarpusavyje aiškintis, kuris geresnis.

Panašias mintis viešoje erdvėje jau seniai išsako daugybė aktyvių mūsų visuomenės narių, tačiau panašu, kad mūsų balsas į dangų dar nenuėjo. Nėra dar tos kritinės masės, kad mūsų lyderiai susivoktų ir vienytųsi tarpusavyje, kad suvienytų mus visus Lietuvos piliečius bendram darbui, nes jeigu mes patys nieko nesukursime, tai nebus ko ir padalyti. Nebus iš ko duoti nei mokytojams, nei kultūros darbuotojams, nei medikams. Skylėtos ir aiškiai per mažos antklodės tampymas į visas puses nesušildys visų šąlančių. Išeitis tik viena – sukurti tokią antklodę, mūsų atveju tokį bendrą valstybės produktą, kad jo užtektų visiems.

Būkime optimistai ir tikėkime, kad mūsų lyderiai kada nors mus išgirs ir likę opozicijoje ne tik keiks valdžią, bet ir padės jai dirbti priimant racionalius, ekonomiškai ir socialiai pagrįstus, valstybei reikalingus sprendimus.

Tikėkimės, nes kaip sako lietuvių liaudies patarlė: lašas po lašo ir akmenį pratašo.