- Dr. Gintautas Labanauskas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Dauguma iš mūsų žino, kad makrolygmeniu karas yra agresyvios ekonominės (valstybės ar valstybių sąjungos) politikos tąsa. Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas.
Kančios ir praradimai
Aš tuo šventai tikiu, nes iš asmeninės patirties žinau, kad gero karo nebūna. Karas gerai tik saujelei generolų ir tiems, kurie tuos generolus tampo už virvučių, visiems likusiems, paprastiems mirtingiesiems, kuriems ir reikia kariauti, tai skausmas, kančios ir praradimai.
Greičiausiai todėl, kai daugelis kauniečių pyko ant mero dėl nevykusio laisvės kario paminklo, kuris, jų nuomone, labiau kviečia prekiauti, o ne kariauti, aš gyriau merą ir sakiau, nieko tokio, draugaukime ir prekiaukime. Jei reikės gintis nuo priešo, kariausime, tačiau nei agresyvia retorika, nei grėsmingais paminklais jų nebeišgąsdinsime.
Grįžtant į mikrolygmenį, į mūsų šalies vidinį gyvenimą, matome to paties karo organizavimą.
Be bendro visų partijų susitarimo siekiant šio tikslo būsime autsaideriais ir vilksimės ES narių gretų gale.
Katalizuoja politikai
Ministerijos patalpų uzurpavimas, geometrine progresija didėjantis streikuojančių ir ne tik mokytojų profsąjungų skaičius, organizuojami masiniai mitingai dėl biudžetininkų atlyginimų savaime nėra esminis blogis, nes auga žmonių sąmoningumas ir gebėjimas apginti savo pozicijas. Tačiau, mano nuomone, blogumas tas, kad ir plika akimi matyti, kad šį gal ir pagrįstai nepatenkintų esama situacija piliečių aktyvumą iš šešėlio sumaniai katalizuoja politikai, negalintys tarpusavyje susitarti dėl labiau civilizuotos politinės kovos įrankių.
Mes daug prarandame, nes dėl vidinių rietenų ir nesutarimų negalime sparčiai žengti ekonominės ir socialinės gerovės didinimo kryptimi. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia ne maksimalus valstybės sustiprėjimas per trumpiausią laiką, bet kuri politinė jėga tai užsirašys kaip nuopelną Lietuvai į partijos metraštį. Nors visiems akivaizdu, kad be bendro visų partijų susitarimo siekiant šio tikslo būsime autsaideriais ir vilksimės ES narių gretų gale.
Bendras darbas
Nepridės mums dividendų ir aukšto rango politikų kardinaliai skirtingo požiūrio į užsienio politiką demonstravimas viešoje erdvėje. Vieni paskelbia kaimyninę šalį valstybe, turinčia teroristinės valstybės požymių, o kiti važiuoja į ją derinti abipusės draugystės santykių.
Mes visi turime susitelkti bendram darbui, jeigu norime turėti tvirtą ekonomiškai ir nepriklausomą valstybę. Tačiau, be jokios abejonės, mus bendram darbui turėtų vienyti mūsų pačių išrinkti lyderiai, telkti darbui ir kūrybai , o ne vaidytis ir tarpusavyje aiškintis, kuris geresnis.
Panašias mintis viešoje erdvėje jau seniai išsako daugybė aktyvių mūsų visuomenės narių, tačiau panašu, kad mūsų balsas į dangų dar nenuėjo. Nėra dar tos kritinės masės, kad mūsų lyderiai susivoktų ir vienytųsi tarpusavyje, kad suvienytų mus visus Lietuvos piliečius bendram darbui, nes jeigu mes patys nieko nesukursime, tai nebus ko ir padalyti. Nebus iš ko duoti nei mokytojams, nei kultūros darbuotojams, nei medikams. Skylėtos ir aiškiai per mažos antklodės tampymas į visas puses nesušildys visų šąlančių. Išeitis tik viena – sukurti tokią antklodę, mūsų atveju tokį bendrą valstybės produktą, kad jo užtektų visiems.
Būkime optimistai ir tikėkime, kad mūsų lyderiai kada nors mus išgirs ir likę opozicijoje ne tik keiks valdžią, bet ir padės jai dirbti priimant racionalius, ekonomiškai ir socialiai pagrįstus, valstybei reikalingus sprendimus.
Tikėkimės, nes kaip sako lietuvių liaudies patarlė: lašas po lašo ir akmenį pratašo.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?4
Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...
-
Žiurkėnas mumyse1
Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...
-
Po Sibirą – be vadovo3
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...