O tavo, kaip amžino priekaišto ar lemties ženklo, vaiduokliškas pasirodymas subyra atsitrenkęs į elementarų gamtamokslinį paaiškinimą, kad mokslas neturi jokių įrodymų apie nematerialios sielos egzistavimą, nemirtingumą ar amžiną įkalinimą kokioje nors pilyje. Taigi išganymo tema tampa daugiau nei juokinga. Suvokus pokyčius, ir patį vaiduoklį apima siaubas. Viena vertus, pagal pradinį autoriaus sumanymą, naktiniai ūbavimai, daiktų stumdymas ir žvanginimas surūdijusiomis grandinėmis turėtų paprotinti svarbiausius dramos veikėjus. Kita vertus, perveria klausimas: kodėl visoje švietimo reformų dramoje mokytojams suteikiamas vaiduoklių vaidmuo, kurių plevenimą apleistuose dvaro rūmuose greitai išsklaidys atriedantis naujų programų garvežys?

Simbolika čia itin svarbi. Mokytojų asociacijų bandymai kritikuoti naująsias programas primena dalgininkų atakas prieš gerai ginkluotus ir apmokytus kazokus. Naujosios garo bangos (anglų kalbos žodis "steam" lietuviškai – garas, o STEAM santrumpa žymi gamtos mokslų (angl. Science), technologijų (angl. Technology), inžinerijos (angl. Engineering), meno / dizaino (angl. Art) ir matematikos (angl.  Mathematics) sritis) drama slypi vienoje detalėje. Kad ir kokios pajėgos buvo skirtos naujoms programoms kurti ir apginti, teks pripažinti: norint jas įgyvendinti reikės tarsi „Žiedų valdovo“ trilogijoje leistis į Negyvųjų kelią ir derėtis su vaiduoklių armija. Ir ši akimirka tikrai nebus maloni akiai.

Kad ir ką, kad ir kiek švietimo valdininkai ir jiems prijaučiantys kuluaruose kalbėtų apie pavargusius, nemotyvuotus ar išsisėmusius mokytojus, naujoji garo revoliucija mokykloje turi mažai sėkmės galimybių. Kodėl? Pirma, niekas nemąsto apie tai, kokių galimybių įsigyti naują automobilį, nekilnojamojo turto, planuoti vasaros atostogas turi jaunas mokytojas, dirbantis optimaliu krūviu. Dar pridėkime jaunų mokytojų mamų problematiką. Teko girdėti kurioziškų pasakojimų apie tai, kokius žygius reikia atlikti, kad mokyklos vadovybė išleistų moksleivių atostogų metu jauną mamą į savo vaiko rudenėlio ar Kalėdų šventę. Dar pridėkime istorijas, kaip jauni vyrai nesupranta, kodėl jų žmonos mokytojos su savo darbu nesusitvarko iki 17 val. ir kad už viršvalandžius niekas nemoka. O kur dar kartų kaita mokykloje, itin svarbi įgyvendinant naujas programas! Naujų pedagogų antplūdžio tikrai nematyti. Vadinasi, yra dar daug nepaminėtų aplinkybių, kurios lemia darbo mokykloje patrauklumą. Ir apie jas reikia ne tik kalbėti – problemas reikia identifikuoti ir spręsti.

Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metu iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Tad ir planuojamo prestižo spindesys greitai blėsta. Dabartinė darbo apmokėjimo ir atlyginimų kėlimo logika leidžia tik išsaugoti esamus darbuotojus, bet ne privilioti naujų. Mokytojų atlyginimų problema – kompleksinė, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Vienokia ji didmiestyje, kitokia – nedideliame miestelyje.

Antra, mokytojų kvalifikacija ir jos kėlimas. Vykstančios diskusijos dėl būsimųjų ugdymo programų aiškiai rodo atotrūkį tarp akademinio pasaulio ir mokyklos. Tenka pripažinti, kad seminarai apie pamokos laiko vadybą menkai dera su tomis didaktinėmis ir akademinėmis naujovėmis, kurias netrukus reikės įgyvendinti. Įdomu, kodėl per dešimtmetį nebuvo suprasta, kaip šį atotrūkį įveikti?

Situacija tikrai dramatiška. Iš tavęs reikalauja nuomonės apie būsimąją ugdymo programą, tačiau tam turi imti akademines atostogas savo sąskaita. Tik tuomet galėsi pasiekti tokį suvokimo lygį, kad pajėgtum suprasti, kas gi joje parašyta.

Aišku, niekas taip nedaro ir nedarys. Bet situacija atrodo tikrai paradoksali. Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metų iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Ar praėjęs dešimtmetis tikrai buvo toks trumpas laikotarpis tinkamai pasiruošti artėjančiai garo revoliucijai? Ar švietimo reformoms yra rengiamasi taip, kaip kad kelininkai rengiasi artėjančiai pūgai? Pokyčiai reikalingi, tačiau kodėl mokytojams tenka vaiduoklių, o ne pagrindinių veikėjų vaidmuo?

Net paklausęs lietuviškos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pradedi pokyčiams suteikti simbolinę reikšmę. Ne veltui vienoje arijoje dainuojama apie pavargusią geležį ir Dievą, kuriam sunku ištverti.

Tačiau padėkime visus dievulius ir simboliką į šalį, nes mąstymas – tik cheminių procesų visuma. Būsimose ugdymo programose net praeities suvokimas ar praeities klaidų apmąstymas, kaip teigia vienas Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ herojus, padedantis apvalyti sielą, taps efemerišku dalyku. Juk viską galima paaiškinti neurolingvistiniais procesais.

O gal verta užsidėti abejingumo kaukę ir prisiminti sovietinėje komedijoje „Operacija Y“ vieno herojaus išsakytą mintį, kad "iš undinių galima uždirbti daugiau"? Tik ar galvojimas apie tai, kad galima laimės paieškoti kitur arba kaip greičiau sulaukti pensijos, nėra blogiausias valstybės investavimo į mokytojus pavyzdys? Tuomet tikrai nėra jokios prasmės būsimus pokyčius koduoti įmantriomis anagramomis ir samdyti kazokų būrį jų apsaugai.