Mirties pornografija

Tvirtai įsikibęs turėklų, virpantis žmogus žvelgia žemyn. Akyse – ne tik begalinis skausmas, bet ir policijos, greitosios medicinos pagalbos automobilių švieselių atspindžiai. O štai tilto apačioje – kitokios švieselės. Išmaniųjų telefonų kamerų blyksčių. Dešimtys žioplių, užvertę galvas aukštyn, filmuoja nelaimėlio dramą. Laukdami, ar galės šiandien savo paskyroje pasigirti, jog tapo paskutiniojo gyvenimo šuolio liudininkais. Ne, tai ne serialo „Black Mirror”, pasakojančio apie šiurpias technologizuotos ateities perspektyvas, epizodo aprašymas. Tai realybė, kuri šiandien jau mažai ką stebina net Vilniuje ar Kaune.

Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.

Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.

Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas  kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.

Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?

Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?


Šiame straipsnyje: savižudybėmirtissavižudis

NAUJAUSI KOMENTARAI

AK

AK portretas
Man irgi patiko, šįkart brandus, rafinuotas rašinys. Šaunuolė!

tulpes@lrpk.lt

tulpes@lrpk.lt portretas
Neegzistuoja pasaulyje toks dalykas kaip Morale. Cia yra religines propogandos myzas

Anonimas

Anonimas portretas
kokia Tu grazi ... ir protinga . Retas derinys gamtoje
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kas nustebins?
    Kas nustebins?

    Vos spėjo nuraibuliuoti pasaulio taurės turnyras Kinijoje, o jau rytoj nuaidės pirmasis švilpukas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse. 27-asis šalies čempionatas prasidės trijų mačų Klaipėdoje, Vilniuje ir Panevėžyje ser...

  • Valstybės problemas turės spręsti merai?
    Valstybės problemas turės spręsti merai?

    Kauno miesto ir rajono merų kaktomuša dėl Pakaunės regiono dalybų jau įgavo ne tik pagreitį, tačiau ir šiek tiek anekdotinių atspalvių. Garliavoje žmonės išdidžiai mušasi į krūtines šaukdami: "Mes miestie...

  • D. Trumpo neapdairumas elgiantis su paslaptimis pavojingas ir sąjungininkams
    D. Trumpo neapdairumas elgiantis su paslaptimis pavojingas ir sąjungininkams

    Įsivaizduokit, kad rizikuojat gyvybe, šnipinėdamas Vakarų naudai Rusiją ir Kiniją, vagiate paslaptis, verbuojate šaltinius arba vykdote gyvybiškai svarbias, bet nuobodžias užduotis, sudarančias sąlygas vykdyti operacijas. Š...

  • Nesibaigianti Honkongo vasara
    Nesibaigianti Honkongo vasara

    Audringa 1967-ųjų vasara Honkonge tapo akstinu miesto valdžiai pradėti socialines reformas. Nuo 1971 m. lapkričio iki 1982 m. gegužės valdžiusi Crawfordo Murray‘aus MacLehose‘o (1917–2000) administracija siekė pagerinti švieti...

    2
  • Visi galai – į Maskvą?
    Visi galai – į Maskvą?

    Yra toks posakis "Visi keliai veda į Romą", reiškiąs kadaise didžios imperijos galybę ir įtaką likusiam pasauliui. O atsirado jis iš to, kad Romos valstybė jau prieš kelis tūkstantmečius buvo išraizgyta gerai gr...

    27
  • Bekraščio raštingumo aukos
    Bekraščio raštingumo aukos

    Atrodo, dar taip neseniai dėl kompiuterijos verslo guru Bilo Gateso ir jo žmonos vardo fondo Lietuvos bibliotekos buvo tapusios šalies kompiuterizacijos židiniais – mokė mus atskirti "Wordą" nuo "Excelio", vėrė vartus ...

    1
  • Komentaras po skandalo: pabėgę 24 nuteistieji smurtinių nusikaltimų nepadarė
    Komentaras po skandalo: pabėgę 24 nuteistieji smurtinių nusikaltimų nepadarė

    Nuteistojo pasišalinimas iš darbo vietos viešojoje erdvėje sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir keliamas klausimas, kodėl nuteistajam, padariusiam sunkų nusikaltimą, suteikta teisė dirbti be sargybos laisvėje. Noriu pabr...

    3
  • Apie gedėjimą ir didesnę laisvę būti
    Apie gedėjimą ir didesnę laisvę būti

    Visi gyvenime atsiduria tokiame tamsiame, siaurame koridoriuje be išeities. Kaip sakoma: pesimistas mato vien tamsą, optimistas – šviesą tunelio gale, o realistas – kad ta šviesa – tai atvažiuojantis traukinys. Bet n...

    1
  • Apsiginti nuo savo valstybės
    Apsiginti nuo savo valstybės

    Vėl rugsėjis. Vėl su siaubu prisimenamas 2013-ųjų rugsėjis. Prieš šešerius metus ankstyvą rudenį sukrėtė Dembavos (Panevėžio r.) tragedija. Du apkvaitę žmogystos išniekino septyniolikmetę merginą, užtrenkė bagažin...

    5
  • Kiek nesąmonių telpa į A. Verygos krepšelį
    Kiek nesąmonių telpa į A. Verygos krepšelį

    Važinėjau po vaizdingas savo gimtosios Šilutės apylinkes ir, važiuodamas pro vieną gyvenvietę, staiga paspaudžiau stabdžius: į važiuojamąją kelio dalį įšoko stipriai įkaušęs pusamžis vyriškis. Iš išsip...

    10
Daugiau straipsnių