- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Tvirtai įsikibęs turėklų, virpantis žmogus žvelgia žemyn. Akyse – ne tik begalinis skausmas, bet ir policijos, greitosios medicinos pagalbos automobilių švieselių atspindžiai. O štai tilto apačioje – kitokios švieselės. Išmaniųjų telefonų kamerų blyksčių. Dešimtys žioplių, užvertę galvas aukštyn, filmuoja nelaimėlio dramą. Laukdami, ar galės šiandien savo paskyroje pasigirti, jog tapo paskutiniojo gyvenimo šuolio liudininkais. Ne, tai ne serialo „Black Mirror”, pasakojančio apie šiurpias technologizuotos ateities perspektyvas, epizodo aprašymas. Tai realybė, kuri šiandien jau mažai ką stebina net Vilniuje ar Kaune.
Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.
Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.
Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?
Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.
Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?
Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Desalomėjizacija – būtina7
Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...
-
Kandidatų godos
12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...
-
Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės1
Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...
-
Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...
-
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...
-
Dresūros mokykla4
Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...
-
Pravieniškių choras – be solisto9
Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...
-
Nekantriųjų karta5
Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...
-
Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė3
Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...
-
E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...