Mirties pornografija

Tvirtai įsikibęs turėklų, virpantis žmogus žvelgia žemyn. Akyse – ne tik begalinis skausmas, bet ir policijos, greitosios medicinos pagalbos automobilių švieselių atspindžiai. O štai tilto apačioje – kitokios švieselės. Išmaniųjų telefonų kamerų blyksčių. Dešimtys žioplių, užvertę galvas aukštyn, filmuoja nelaimėlio dramą. Laukdami, ar galės šiandien savo paskyroje pasigirti, jog tapo paskutiniojo gyvenimo šuolio liudininkais. Ne, tai ne serialo „Black Mirror”, pasakojančio apie šiurpias technologizuotos ateities perspektyvas, epizodo aprašymas. Tai realybė, kuri šiandien jau mažai ką stebina net Vilniuje ar Kaune.

Mirtis toks jau dalykas – be mažyčio procentėlio atsigavusių po klinikinės mirties, likusieji ją patirsime tik kartą. Gal todėl viskas, kas su ja susiję, kartu ir gąsdina, ir intriguoja. Vieni žiūri filmus apie serijinių žudikų darbelius, kiti kompiuterio ekrane šaudo į butaforinius priešus, treti nepraleidžia kriminalinių naujienų rubrikos. O ekstremalesnių pojūčių mėgėjai, suvedę porą raktažodžių į "Google", nesunkiai ras vaizdo įrašų, kurių per televizorių niekas neparodytų. Pavyzdžiui, į industrinį smulkintuvą įkritusio žmogaus ar užsitrenkusiame automobilyje gyvos sudegančios jaunuolių kompanijos.

Nesiimsiu svarstyti, kad nesuvaidinto „gore“ žanro mėgėjai turi šiokių tokių problemėlių. Matyt, čia panašiai, kaip ir su erotinio pobūdžio filmais – su laiku didėja atsparumas tam, ką matai, tad reikia vis ekstremalesnio turinio, dar stipresnio dirgiklio. Be to, nepažįstamo žmogaus mirtis leidžia patirti visą gamą jausmų, pačiam tiesiog stebint iš tolo ir nepatiriant jokių pasekmių.

Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?

Ir vis tik, mano galva, plačiai išvešėjęs svetimo skausmo onanizmas  kelia labai daug moralinių klausimų, kuriuos kažkodėl vengiama svarstyti. Tiesą sakant, grūmojantis pirštas atsisuka ir į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, kad ir labiau žinomų žmonių laidotuvės bei didžiulės nuotraukų galerijos, atsirandančios portaluose. Jose – stambiu planu įamžinti raudantys, nuo emocinio skausmo klupinėjantys artimieji. Ar tikrai tokius vaizdus matyti – visuomenės interesas? Arba štai neseniai paviešintos stebėjimo kamerų užfiksuotos, mirtinai nudurto vaikino paskutinės gyvenimo akimirkos. Kam to reikia? Nesakau, kad reikėtų žinias apie tokius įvykius patyliukais sušluoti po kilimu, bet vargu, ar kažkokią naudą be clickų teikia rodomos dar neseniai gyvų žmonių kraujo balos.

Tačiau žiniasklaida paprastai dar prisilaiko šiokių tokių rėmų. Kaip ir kino industrija. Jei ne mintis „O jei ten būtų mano mylimas žmogus?”, tai sudrausmina bent visuomenės pasipiktinimas ar elementari nemalonumų baimė. Jų pasitaiko įvairiausių. Pavyzdžiui, didžiulis ažiotažas JAV kilo dėl 2006-aisiais pasirodžiusio E.Steel dokumentinio filmo „The Bridge”. Juostoje pasakojama apie savižudžius, savo gyvenimą užbaigiančius nušokant nuo San Fransisko Aukso vartų tilto. Metus kūrėjas kartu su komanda filmavo tiltą – užfiksavo net 23 iš 24 2004-aisiais įvykusių žinomų savižudybių. Filmas pagarsėjo ne tik tuo, jog prašydamas leidimo filmuoti, režisierius nuslėpė tikruosius kėslus – tikino tiesiog norįs įamžinti skirtingus šalies paminklus ir vėliau smarkiai papiktino atsakingus asmenis. Dargi tada plačiai buvo keltas moralinis klausimas: ar filmuoti asmenį, lipantį per apsauginius turėklus ir akmeniu krentantį žemyn, nėra paprasčiausiai amoralu?

Šiandien, prabėgus trylikai metų nuo filmo „The Bridge”, jau fiziškai nebespėtum pagriebęs už atlapų apie moralinius kompasus paklausti kiekvieno, savo išmanųjį nukreipusio į svetimos mirties akimirkas. Ir kažkas man kužda, jog dėl to kaltos ne vien per šį laiką patobulėjusios telefonų kameros ar tiesioginės transliacijos galimybė tiesiai per "Facebook" ar "Instagram" paskyros. Jau nekart aidėjo istorijos apie delfinus, nugaišusius būriui turistų su jais besidarant selfius. Nors ir nelyginu delfino bei žmogaus gyvybės svorio, bet klausimas tas pats. Matant ant stogo atbrailos balansuojantį žmogų, nusisukti nelengva, bet ar pirmas impulsas neturėtų būti bent pamėginti padėti, užuot kišenėje graibius telefono?


Šiame straipsnyje: savižudybėmirtissavižudis

NAUJAUSI KOMENTARAI

AK

AK portretas
Man irgi patiko, šįkart brandus, rafinuotas rašinys. Šaunuolė!

Anonimas

Anonimas portretas
kokia Tu grazi ... ir protinga . Retas derinys gamtoje

arnas

arnas portretas
ANONIMAS, gal eik tu nakui su savo toksiškomis nacistinėmis rašliavomis?!
VISI KOMENTARAI 27
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Netikra rinktinė
    Netikra rinktinė

    Mūsų tautos pasididžiavimas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vargais negalais prasmuko į 2022 m. Europos čempionatą. Arba kaip pasakytų gerbiami krepšinio žmonės: "Na ką, profikai, jobtararai, primakalavot." ...

    2
  • Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais
    Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

    Ar kada susimąstėte, kuo tikrai negalėtumėte patikėti? Gyvename iš tiesų įdomiu laiku, kurį mąstytojai vadina posttiesos epocha. Tai laikas, kai teigiame nebetikintys niekuo, bet kartu galime patikėti viskuo. Kadais gaudavę santykinai patikri...

    1
  • Karūna amatui
    Karūna amatui

    Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams &n...

  • Raudonojo Kimo krikštas
    Raudonojo Kimo krikštas

    Manoma, kad 1945 m. gruodį sovietai Kim Il-sungą (1912–1994) paskyrė Korėjos komunistų partijos filialo galva pusiasalio šiaurėje. 1946 m. sausį sovietų simpatijų siekęs Cho Man-sikas (1883–1950) buvo suimtas, o tų pačių metų v...

  • Sunki taikdario misija
    Sunki taikdario misija

    Aušta rytas Sakartvelo. Ateina laikas statyti tiltus, griauti sienas, kurti bendrą ateitį. Lietuviai niekada nepaliko kartvelų vienų, net sunkiausią valandą. ...

    4
  • Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?
    Kaip toli gali nukeliauti oro tarša?

    Šiomis dienomis buvome perspėti riboti buvimą lauke – didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra padidėjusi aerozolio (kietųjų) dalelių ir azoto oksidų koncentracija, pasitaikė atvejų, kuomet viršijamos šių teršalų ribin...

  • Praėjo vieneri metai, kas toliau?
    Praėjo vieneri metai, kas toliau?

    Praėjo vieneri metai nuo tada, kai Europą pradėjo siaubti Sars-Cov-2 virusas ir jo sukeliama COVID-19 liga, privertusi užsidaryti valstybes, apriboti gyventojų mobilumą bei ekonominę veiklą. Per šiuos metus Lietuva tapo lydere dviejuose reitingu...

    1
  • Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?
    Psichologinės pagalbos reikia šveicarams, bet ne mums?

    Prieš keletą dienų Šveicarijoje įsikūrusio Berno universiteto psichiatrijos klinikos vadovai paskelbė bauginančią statistiką. Įstaigos teikiamų paslaugų paklausa auga drastiškai. Skaičiuojama, kad vien skubių atvejų skaičius...

    2
  • Atsirūgusi inkvizicija
    Atsirūgusi inkvizicija

    Seniai bešėlo tokios aistrų audros, kokios kilo dėl taip ilgai lauktos vakcinos nuo koronaviruso. Argumentų fronto linija perskyrė sutuoktinius, supriešino vaikystės draugus, brolius, tėvus ir vaikus. Sąjungininkais ūmai tapo kitame kont...

    1
  • A. Žukauskas nusipelnė apkaltos
    A. Žukauskas nusipelnė apkaltos

    Duodamas priesaiką Lietuvos Respublikos Seimo narys prisiekia gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonių gerovei. Ar sulaužęs savo priesaiką asmuo gali toliau būti Seimo nariu? Manau, kad La...

    4
Daugiau straipsnių