Migracijos politika – tarsi stručių, slepiančių galvas smėlyje

Šiandien migracija – iš aktualijų rato nesitraukianti tema. Ironiška, bet iki nelegalių migrantų krizės apie migracijos politiką buvo kalbama itin nenoriai. O ji – neatsiejama šalies socialinės, demografinės ir ekonominės politikos dalis, tad ją nagrinėti ir problemas spręsti vis tiek teks. Bandykime dar kartą – gal esant nelegalių migrantų antplūdžiui bus pagaliau sudarytos normalios sąlygos legaliai migracijai?

Apie tai, kad Lietuvai reikia legalių imigrantų, garsiai nesvarstoma, nors tai yra senokai žinomas faktas. Nebent apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurie čia atvykę sukurtų didelę pridėtinę vertę ir sumokėtų daug mokesčių. Bet ir apie tai daugiausia tik norų lygmenyje, nes bet kokių migracijos palengvinimų – tiek politinių sprendimų, tiek procedūrų prasme – įgyvendinimas vyksta lėtai.

Gali atrodyti, kad tai – specifinė tema, paliečianti tik tam tikras suinteresuotas grupes. Bet taip nėra – ji mus visus veikia labai tiesiogiai. Žinant, kad dirbančiųjų skaičius mūsų šalyje sparčiai mažėja, o santykinė įvairios infrastruktūros bei valstybės aparato našta auga, nesunku suprasti, kad menkas dėmesys imigracijai šiandien, reiškia skausmingas socialines ir ekonomines problemas rytoj. Dar daugiau – šiandieninė nelegalių migrantų krizė irgi nebūtų tokia kriziška, jei būtume prisijaukinę imigracijos reiškinį legaliu jo pavidalu.

Migracijos mastų perspektyvos

2000 m. Jungtinės Tautos (JT) išleido demografijos prognozes iki 2050 m., kuriose tarp kitų dalykų suskaičiavo, kiek reikės imigrantų, kad būtų išlaikyta Europos valstybių darbingo amžiaus populiacija bei visuomenės amžiaus struktūra. Dalis demografų nesutinka, kad per ateinantį trisdešimtmetį bus reikalingas toks didelis imigrantų kiekis, kokį prognozavo JT, bet sutaria, kad jų reikės daug. Skirtingoms šalims imigrantų reikės skirtingais etapais ir mastais: kad pakaktų tuo metu dirbančių, o ateičiai – kad atjaunėtų visuomenė ir padidėtų gimstamumas. Atjaunėjusios visuomenės priklausomybė nuo naujų imigrantų sumažėtų.

Mūsų šalyje apie tai net nediskutuojama, nors Lietuvos visuomenė yra viena greičiausiai senstančių ES. Mes pasidžiaugiame, kad vis didesnė dalis išvykusių iš Lietuvos grįžta, kad pastaraisiais metais fiksuotas įvažiavusių ir išvažiavusių santykis buvo teigiamas, ir nusiraminame. Bet kadangi natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas, o jaunų žmonių dalis mažėja, darbo jėgos apimtims išlaikyti vien tik teigiamo migracijos saldo nepakanka. Jis turi būti ženklus ir ilgalaikis.

Apie tai nekalbame, nes nemalonu. Nemalonu kalbėti apie negatyvias tendencijas, ypač kai jų negali pakeisti tiesiog ką nors pasubsidijavęs arba davęs nurodymą. Pažadas pakelti gimstamumą šeimoms už vaikus primokėjus yra populiarus, bet netikras koziris – jokiomis skatinimo priemonėmis užtikrinti tvarų gimstamumo rodiklių augimą nepavyksta niekam.

Pirma, dėl to, kad turėti mažiau vaikų (arba jų neturėti) yra bendra ir ryški gyvenimo būdo tendencija, o ne finansinio nepritekliaus ar rūpesčio dėl darbo vietos išlaikymo nulemtas sprendimas. Antra, dėl to, kad pinigų ar socialinių paslaugų trūkumas apskritai nėra žemo gimstamumo pagrindinė priežastis. Juolab Lietuvoje socialinės garantijos motinystei yra geresnės nei daugelyje Vakarų pasaulio šalių, o tam tikroms gyventojų grupėms vaikų pašalpos yra pagrindinis pajamų šaltinis.

Demografijos būklė ir tendencijos Lietuvoje

Apibendrinus Lietuvos demografų mintis, galima daryti išvadą: gimstamumo rodikliai yra labai prasti, prastės jie ir ateityje, ir nėra prielaidų, kad keistųsi į gerąją pusę. Nuo 2007 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 15 proc. Vyresnio amžiaus žmonių skaičius auga, vaikai savo tėvų kartas keičia gerokai mažesniais skaičiais. Vidutinė ir ypač sveiko gyvenimo trukmė po truputį auga, tačiau nuo ES vis dar labai atsilieka. Tai itin aktualu tarp vyrų.

Taigi natūralus gyventojų prieaugis mažėja, o vyresnių žmonių nuolat daugėja, jie sudaro vis didesnę populiacijos dalį. „Eurostat“ prognozuoja, kad Lietuvos gyventojų amžiaus mediana 2050 m. bus antra didžiausia tarp ES šalių (po Italijos) ir sieks 51 metus. Tai reiškia, kad pusė populiacijos bus vyresni nei 51 metų amžiaus.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,1 tūkst. nuolatinių gyventojų. Nuo 2009 m. jų skaičius sumažėjo 389,8 tūkst., arba 12,2 proc. 2019 m. duomenimis, tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 9,9 naujagimių (ES vidurkis – 9,5) ir 13,7 mirčių (ES vidurkis 10,8). Tokie gimstamumo ir mirtingumo rodikliai laikosi pastaruosius dešimt metų.

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2019 m. vienai lietuvei teko 1,61 gimusio kūdikio. Tai daugiau nei vidutiniškai ES (1,53), bet mažiau nei Prancūzijoje, Ispanijoje, Estijoje, Danijoje. Laikoma, kad šiam rodikliui esant apie 2,1, išsivysčiusių šalių populiacija atsistato be imigracijos. Jei jis mažesnis, populiacija mažėja. Dalis sociologų teigia, kad realus slenkstis yra dar žemesnis – gimstamumo rodikliui nukritus žemiau 1,5, prasideda negrįžtami demografiniai procesai, kai populiacijos nebeįmanoma atstatyti kitaip nei per imigraciją. Tai reiškia, kad Lietuva vis sparčiau žengia į situaciją, iš kurios kapanotis tik savo gyventojų pastangomis nepavyks.

Visuomenės struktūra pagal amžių yra esminis veiksnys, lemiantis ateities demografines ir darbo rinkos tendencijas. Tik tam tikro amžiaus žmonės yra darbingi ir tik tam tikro amžiaus moterys gali susilaukti vaikų – nors abi amžiaus ribos po truputį slenkasi į viršų, to nepakanka dirbančiųjų ir gimstančiųjų skaičiaus mažėjimui kompensuoti.

Supratimas, kad mažėja bendras gyventojų skaičius, mažėja gimstamumas, visuomenė sensta ir didėja vyresnių žmonių santykis su dirbančiaisiais, keičia mūsų visuomeninį ir ekonominį gyvenimą. Todėl politika turi į tai reaguoti.

Apie tai, kad Lietuvai reikia legalių imigrantų, garsiai nesvarstoma, nors tai yra senokai žinomas faktas.

Ką tai reiškia ekonomikai?

Ekonomikai – tai mums, kaip vartotojams ir kaip darbuotojams. Mažiau žmonių reiškia, kad bus mažiau vartotojų, mažiau darbingo amžiaus žmonių – mažiau darbuotojų. Kai ima mažėti vartotojų, vietinėje rinkoje nišinius produktus ir paslaugas išstumia tai, ko nori dauguma. Šiam aspektui skiriama mažai dėmesio, bet tai tiesiogiai susiję su mūsų visų gyvenimo kokybe.

Kai kurių prekių ar paslaugų jau dabar rasti sunku, nes jų teikti paprasčiausiai neapsimoka, kai kurios, ypač kokybiškesnės, nyksta arba pereina į brangių hobių sferą. Daiktai ir prietaisai netaisomi, tik siūloma įsigyti naujų, vietiniame kioskelyje nepardavinėjami obuoliai ir bulvės, tik mangai ir avokadai – nes pirmieji per pigūs sumokėti nuomą ir išlaikyti pardavėjo darbo vietą.

Bet visuomenė neatrodo nusiteikusi tokiai perspektyvai – nori rinktis kokybę, rinktis pagal save, tausoti ir vartoti atsakingai. O tam reikia kritinės masės vartotojų.

Su darbuotojų mažėjimo problema susiduria visas Vakarų pasaulis. Koronaviruso pandemija ją tik paaštrino. Žmonės kartais naiviai galvoja, kad sumažėjus darbuotojų, likusieji išloš – darbdaviai aršiau dėl jų konkuruos, greičiau didins atlyginimus. Taip kartais atsitiks, kartais ne.

Tiesa, jog atlyginimai priklauso nuo pasiūlos darbo rinkoje, bet jie priklauso ir nuo žmogaus sukuriamos vertės. Jei darbuotojas pakankamai didelės vertės (didesnės nei minimali mėnesinė alga) nesukurs, jo nesamdys. Ta darbo vieta gali būti panaikinta, automatizuota arba robotizuota, perkelta į kitą šalį – nebūtinai į tą, kurioje pigesnė darbo jėga, pasirinkta gali būti ir daugiau vartotojų turinti ar mokesnė rinka. Verslininkai šiuos pokyčius stebi ir kiek galėdami stengiasi sumažinti priklausomybę nuo darbuotojų ir kitų procesų, kurių valdyti negali. Kitaip tariant, automatizuoja esamas operacijas, ieško investavimo galimybių, kurios neimlios darbo jėgai, keičia vadybos modelius į besiremiančius nuolat kintančia ir laikina darbo pasiūla.

Jei nėra darbuotojų stabiliam kolektyvui, nebelieka ir tokio reiškinio, kaip stabilus kolektyvas, ilgalaikiai darbuotojai ir įmonės investicijos į juos. Toli gražu ne visi žmonės tam nusiteikę: dalis nori augimo galimybių toje pačioje darbovietėje, stabilumo ir įsitraukimo. Tačiau, jei rinką kamuoja chroniškas darbuotojų trūkumas, jokio stabilumo būti negali, tik varžybos dėl geriausių darbuotojų. Tai dar labiau blogina padėtį tų, kurie tų aukščiausiai kotiruojamų kvalifikacijų ir gebėjimų neturi, nes darbdaviai negali leisti sau investuoti į darbuotojų auginimą (paaugusius perperka konkurentai).

Taigi trūkstant darbuotojų, atskirtis tarp pajamų ir galimybių darbo rinkoje tik didės. Vartotojams tai reikš tą patį – mažesnį prekių ir ypač paslaugų pasirinkimą. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad mažėjant dirbančiųjų didėja santykinė valstybės aparato našta, kuri ir be to linkusi augti.

Kas mokės pensijas?

Viena labiausiai demografinių pokyčių veikiamų sričių yra viešieji finansai. Daugėjant pensinio amžiaus žmonių ir mažėjant dirbančiųjų, didėja vieno pensininko išlaikymo našta dirbančiajam: šiuo metu vienam pensinio amžiaus gyventojui tenka 3,5 dirbančiojo, o po trisdešimties metų teks 1,7.

Yra du teoriniai šios problemos sprendimo keliai: arba didinti mokesčius dirbantiesiems ir taip mažinti jiems paskatas dirbti, arba mažinti išmokas pensininkams. Abi alternatyvos nepriimtinos, nes vartotojams trūksta darbuotojų, o pensininkams lėšų. Praėjusios kadencijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, pensijos pakeitimo norma (asmens gaunamos pensijos santykis su jo buvusiu atlyginimu) 2040 m. gali siekti tik 34 proc., kai dabar ji lygi apytiksliai 42 proc., o siekiama pakeitimo norma yra apie 70 proc.

Praktikoje naudojami įvairūs įmokų didinimo ir išmokų mažinimo maskavimo būdai: pavyzdžiui, pensinio amžiaus didinimas, didesnis perskirstymas „Sodros“ viduje, didesnės priemokos iš biudžeto. Bet nė vienas iš jų problemos iš esmės nesprendžia.

Kai kas naiviai tikisi, kad tas mažesnis skaičius dirbančiųjų dėl didžiai išaugusio darbo našumo uždirbs tiek, kad užteks visiems, tai yra ir pensijoms. Bet populiacijos nebūna sudarytos vien iš supermenų – ar ji būtų didesnė, ar mažesnė, joje bus panašus procentas veržlių ir sumanių, ir panašus procentas lėtų ir sunkiai prisitaikančių.

Žiūrint į sergamumo rodiklius ir psichinės sveikatos tendencijas Lietuvoje, super našios visuomenės perspektyvos neatrodo realistiškos. O alternatyvaus senatvės finansavimo – privataus taupymo – kelias Lietuvoje panašesnis į žvyrkeliuką: antros pakopos pensijų fondai, startavę su 5 proc. kaupiamąja įmokos dalimi per dvidešimt metų reformuoti daugelį kartų ir šiandien kaupimo dalis nė tų startinių 5 proc. nesiekia. Trečios pakopos kaupimo skatinimas apskritai išnyko iš politinių tikslų, jo grasinama atsisakyti. Tai reiškia ne ką kitą, o patvirtinimą, kad pensijos bus mokamos iš viešųjų finansų.

Tokia strategija brėžiama šalyje, kurioje bent dešimt metų mažėja darbingo amžiaus gyventojų, mirtingumas viršija gimstamumą, o populiacija 2050-aisiais bus viena vyriausių Europoje.

Regionų politika

Ne mažiau imigrantų reikia regionų gyvybingumui. Šiandien patys sunkiausi Lietuvos socialiniai ekonominiai klausimai yra susiję visų pirma su regionais ir didžiąja dalimi yra nulemti žemo gyventojų tankio – Lietuvoje 2011-aisiais jis sudarė 46,6 žmogaus kvadr. kilometre, 2020-aisiais – 42,8 (palyginimui – ES vidurkis 72,9, Vokietijoje – 223 žmonės kvadr. kilometre).

Investicijos į miestelių trinkeles ir kultūros namus bei paskirų keliukų asfaltavimas yra tapusios tipiniu neefektyvių investicijų pavyzdžiu. Bet ar tai reiškia, kad miesteliai turi gyventi su nugyventa infrastruktūra? Vertinant grynai ekonomiškai taip, nes ta infrastruktūra per mažai naudojama. Tačiau miesteliuose taip pat gyvena rinkėjai, todėl valstybė leidžia didžiules lėšas tam tikrų regionų infrastruktūrai statyti bei išlaikyti, tuo piktindama kitų regionų, kuriems pinigai neskiriami, gyventojus ir visus mokesčių mokėtojus, kurių sunkiai uždirbti pinigai panaudojami taip neefektyviai.

Dar geriau šis antklodės tampymas matyti sprendžiant apie švietimo ir sveikatos apsaugos infrastruktūrą – mažos viešosios gydymo ir švietimo įstaigos neretai negeba užtikrinti paslaugų kokybės, o mokinio išmokslinimas ar paciento išgydymas čia kainuoja žymiai brangiau, nes didelė dalis pinigų išleidžiama pastatams, o ne pačiai paslaugai.

Optimizacija šiuo atveju nereiškia nieko kito, kaip tų įstaigų skaičiaus mažinimą. Žinoma, būtų puiku, jei tai leistų išlikti geriausioms įstaigoms iš mažųjų, tačiau jokie formalūs kriterijai to garantuoti negali. Vis viena bus nukentėjusių: uždarytieji – jei uždarys, visi mokesčių mokėtojai – jei neuždarys nieko.

Su tomis pačiomis problemomis susiduriama teikiant visas tinklines paslaugas: kelių priežiūrą, viešąjį transportą, teismų, policijos ir pašto skyrių, bankomatų išlaikymą. Šiuo metu Lietuva nusitaikiusi į žaliąjį kursą ir planuoja stipriai apmokestinti taršius automobilius mainais už geresnį alternatyvų ir viešąjį susisiekimą. Miestų atveju tai yra sprendimas, bet kas galės būti pasiūlyta retai gyvenamų teritorijų gyventojams? Ne paspirtukai juk.

Turint omenyje, kad Lietuvoje fizinė ir socialinė infrastruktūra yra gana gerai išplėtota, vienintelis pozityvus ir tvarus sprendimas yra padidinti gyventojų koncentraciją. Kaip pinigais tiesiogiai negali sustabdyti viruso – gali naudoti juos vaistams, vakcinoms, medikams, kompensacijoms nedirbantiems – taip negali tiesiog nusipirkti žmonių. Gali tik vykdyti protingą politiką, kad žmonės – ir tie, kurie šiandien čia gyvena, ir, kurie ne – norėtų čia gyventi, kurti šeimas ir turėti tiek vaikų, kiek jie nuspręs.

Demokratijoje ir rinkos ekonomikoje protinga politika reiškia, kad ji remiasi laisvu pasirinkimu ir konkurencija, nes ilgainiui ribojančios ir draudžiančios priemonės nepadeda. Padeda tik tos, kurios atveria galimybes ir įgalina konkurenciją.

Jei Lietuva vykdytų aktyvią ir skaidrią imigracijos politiką, padidėtų bendras darbuotojų skaičius, palengvėtų verslo plėtra, pakiltų labiausiai trokštamų gyvenamųjų vietų kainos didžiuosiuose miestuose, daugiau žmonių (ir vietinių, ir imigrantų) išvyktų gyventi, dirbti ir steigti verslų į regionus. Tam, žinoma, reikia laiko. Bet jo trukmė nesumažės, jei vėliau pradėsim. Priešingai, kuo vėliau pradėsim, tuo mažiau turėsim pasirinkimo galimybių.

Apie pavogtas darbo vietas

Kaip rodo apklausos, ne tik „Brexito“ gerbėjai, bet ir Lietuvos gyventojai linkę manyti, kad imigrantai pavogs jų darbo vietas. Tokia žmonių nuomonė gali susiformuoti dėl įvairiausių asmeninių ir visuomeninių priežasčių, tačiau ekonomiškai ji nėra pagrįsta.

Visų pirma, darbo vietos yra tų žmonių, kurie jas sukuria. Niekas, nesukūręs darbo vietos, neturi rezervuotos jos nuosavybės vien dėl to, kad netoliese gimė. Savarankiškai dirbantis žmogus sukuria darbo vietą sau ir tai yra jo darbo vieta. Todėl labai svarbu, kad nebūtų bloginamos sąlygos žmonėms dirbti savarankiškai ir taip nepriklausyti nuo kitų darbdavių sukuriamų darbo vietų.

Antra, ES šalyse, taigi ir Lietuvoje, darbo užmokesčio ir darbo sąlygų prievolės yra vienodos: ar samdomas tos šalies pilietis, ar atvykėlis. Legalūs vietiniai verslai teikia prioritetą vietiniams darbuotojams, nes su atvykėliais visada yra papildomų išlaidų bei nesusipratimų: dėl kalbos, kultūrinių dalykų, integracijos. Svetimšaliai samdomi tada, kai reikiamos kvalifikacijos ir savybių darbuotojų neužtenka.

Šiuo metu Lietuvoje daug pramonės, paslaugų sferos įmonių, žemės ūkio sektorius susiduria su situacija, kai neįmanoma atsirinkti labiausiai tinkamų kandidatų, nes į darbo skelbimus tiesiog niekas neatsiliepia. Tad kalbos apie „vagiamas darbo vietas“ aktualijų neatspindi, jos atspindi baimes ir išankstines nuostatas.

Dabar jau nesame migrantais, esame ES piliečiais. Panašu, kad pamiršome laikus, kai mums tokia galimybė buvo gyvybiškai būtina.

Geriausia apsauga nuo išnaudojimo – galimybė judėti

Demokratinėje šalyje ir rinkos ekonomikoje žmonių santykiai paremti pasirinkimo laisve ir konkurencija. Problemos kyla ne tada, kai bet koks darbdavys samdo bet kokį užsienietį, o kai konkrečioje įmonėje yra nesąžiningi santykiai. Pavyzdžiui, darbuotojui neišmokamas pilnas darbo užmokestis arba sunkėja darbo sąlygos, didėja krūvis, už kurį papildomai nemokama. Tokių atvejų Lietuvoje mažėja, bet vis tiek pasitaiko, nepriklausomai nuo to, ar darbdavys privatus, ar valstybinis, ar darbuotojai vietiniai, ar imigrantai. Darbuotojų suvokimas, kad jie gali rinktis darbovietę, yra vienintelis būdas išgyvendinti apgaulingų santykių tradicijas iš tų sektorių, kuriuose jie dar gajūs.

Šiuo laikotarpiu konkurencija dėl darbuotojų, ypač tų, kurie gyvena miestuose, itin didelė. Pandemija parodė, kaip greitai žmonės gali pereiti į kitas veiklas, ypač mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose, ten, kur nereikalingos dešimties metų studijos (kaip medikams), ar specifiniai įgūdžiai (kaip IT specialistams).

Imigrantų judėjimą rinkoje tarp darbdavių apsunkina labai apribota migracijos politika. Ypač kai jų legalus buvimas šalyje yra tiesiogiai susietas su konkrečios darbo vietos turėjimu. Lietuvoje ji būtent tokia ir yra. Egzistuoja daug privalomų sąlygų, kaip antai, darbo stažas ir dokumentuota bei 100 proc. deklaruotą poreikį atitinkanti kvalifikacija. Įvestos kvotos, tačiau kai kuriuose sektoriuose jos išnaudojamos jau metų viduryje. Privaloma registruoti laisvas darbo vietas, o užsieniečio įdarbinimo dokumentus galima teikti tik po mėnesio nuo skelbimo pabaigos ir t.t.

Jei imigracijos procedūros būtų viešos, suprantamos ir įvykdomos pačiam žmogui (net jei jis atvažiuotų į konkrečią įmonę), reikalui atsiradus, jis lengviau galėtų judėti rinkoje tarp darbdavių ir erdvė išnaudojimui nebūtų sukuriama. Dabartinė sistema pati dirbtinai pririša darbuotoją prie darbdavio ir taip mažina jo galimybes ieškoti geresnių sąlygų. Kuo imigracijos procedūros sudėtingesnės, tuo daugiau įtakos daro tą procesą organizuojantys subjektai, nuo kurių įvažiavęs žmogus yra priklausomas. Kuo ilgiau trunka procedūros, tuo didesnis jaučiamas spaudimas ir ieškoma lengvesnių kelių, kurie visai nebūtinai yra dirbančiajam palankūs. Kuo didesnis deficitas yra galimybė legaliai imigruoti, tuo daugiau korupcijos aplink ją susikuria.

Politiniai ir žmogiškieji argumentai

Viena šalis gali padėti kitai šaliai, ją palaikydama ir gindama viešumoje ir įvairiose tarptautinėse institucijose. Lietuva turi tokios veiklos patirtį su Gruzija ir Ukraina; Rusijos ir Baltarusijos opozicija. Gyventojams taip pat teikiama parama, finansinė ir kitokia pagalba.

Tačiau visuomenei transformuotis iš priespaudos ir skurdo į demokratiją ir rinkos ekonomiką nėra didesnės pagalbos, kaip priimti į darbą ir studijas demokratinėje rinkos ekonomikos šalyje jos žmones. Čia jie uždirbs ne tik lėšų savo tolesniam gyvenimui, bet ir supras, kaip veikia tokios visuomenės, į kurių modelį orientuojasi jų šalis. Tai minkštasis know-how, be kurio jų augimas būtų gerokai lėtesnis.

Dalis jų gyventojų padirbs čia laikinai, dalis pasiliks. Tokia buvo mūsų – rytų europiečių – dalia nepriklausomybės aušroje ir vėliau, jungiantis prie ES šalių. Daugybė jaunų ir vyresnių lietuvių, lenkų, latvių ir estų vyko dirbti ir mokytis į Bendrijos šalis senbuves, ir iki šiol ten tebevažiuoja.

Pastaruoju metu srautai, tiesa, pasidarė abipusiai: vieni išvažiuoja, kiti grįžta, kiti gyvena dalį laiko čia, dalį kitose šalyse, ten, kur gyventi palankiau. Dabar jau nesame migrantais, esame ES piliečiais. Panašu, kad pamiršome laikus, kai mums tokia galimybė buvo gyvybiškai būtina. Prisiminkime, kaip palankiai tada vertinome Didžiąją Britaniją, kuri netaikė darbo jėgos judėjimo apribojimų rytų europiečiams. Tada mums tada neatrodė, kad vykstame jų darbų „pavogti“ ar gyvenimo jiems gadinti.

Anksčiau aptartas imigracijos temos jautrumas ir visuomenės nepalankus požiūris neatsiranda be pagrindo. Žmogui būdinga vengti naujo, svetimo, ypač svetimos kultūros žmogaus. Tačiau tai yra argumentas „už“ aktyvią imigracinę politiką, o ne „prieš“. Juk migraciniai procesai pasaulyje vyko ir vyks, nepriklausomai, ar norėsime to, ar ne. Vienintelis skirtumas – kas pas mus atvyks ir ar būsime tam pasiruošę. Pasiruošę, reiškia išmokę integruoti svetimus žmones, kad jie kuo greičiau taptų savais.

O lengviausia išmokti sugyventi su tais, su kuriais jau yra kažkokio bendrumo: kultūrinio, religinio, istorinio. Patriotai Lietuvoje mėgsta kalbėti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir tuometinę šalies galybę. Bet kartais pamiršta, kad tada Lietuva buvo tokio tautinio margumo, kokį gautume šiandien sudėję Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą, na dar gabaliuką Rusijos. Tai prisiminus, norėti, kad būtent iš šių šalių pas mus atvyktų žmonės čia legaliai dirbti ir gyventi, galėtų būti visai nebaisu ir netgi nuoseklu. Jei jie atvažiuos dabar, po penkių ar dešimties metų jau bus pilnaverčiai šalies piliečiai.

Daug girdime dabar pastebėjimų, kad nelegalių migrantų krizė užklupo mus nepasiruošusius. O kaip galėjom būti jai pasiruošę, jei net legalios migracijos politikos neturėjome? Net kalbėti apie ją garsiai pradėję nebuvome. Metas būtų tai pripažinti, užuot it stručiui slėpus galvą smėlyje. Nes laikas – čia esminis veiksnys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Propoganda

Propoganda portretas
Sorosas

Kęstas

Kęstas portretas
Kokie žmonės iš Afganistano dabar bėga į Lietuvą? "Ką iš tikro pavyko Afganistane sukurti, tai, anot ten tarnavusių Bundesvero kariškių, – turtingą Vakarų pagalbininkų kastą. Juk Aljanso kariams talkinę afganai gaudavo iki 900 proc. didesnį atlyginimą nei vidutinis šalies gyventojas, o šią tarnybą gavę, stengėsi „pagal pažintį“ įtraukti ir savo draugus bei giminaičius. Dirbti Vakarams vietos gyventojus viliojo pirmiausia finansinė nauda, o ne ideologiniai įsitikinimai, dienraščiams „Die Welt“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Neue Züricher Zeitung“, žurnalui „Focus“ liudija Afganistane tarnavę Bundesvero kariškiai. Apskritai visi, Afganistaną pažinę iš vidaus, pabrėžia: afganų lojalumas skirtas jų šeimai, klanui, genčiai ar religinei grupuotei, o ne valstybei ir juoba ne pinigų davėjams iš Vakarų." Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.

Propogandonų žinios

Propogandonų žinios portretas
Dar viena SOROŠINĖ DEBILĖ išlindo.Lietuvą jau 30metų valdo užsislaptinę KGB-istai ir jų palikuonys,kurie iš Lietuvos išvarė 1000 000 lietuvių,kodėl jiems nesudaryti sąlygų grįžimui,mokant bent vidutinį europietišką atlyginimą,bed propogandonai,kaip ši lerva iš nelaisvos rinkos instituto,propaguoja vergų importą į Lietuvą.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Į mitingą – kaip į darbą
    Į mitingą – kaip į darbą

    Garsioji mokytoja Astra šiandien vėl mitinguoja. Prieš savaitę Vilniuje vyko mitingas, bet jo buvo negana, kaip ir to, kuris vyko rugpjūtį. Apetitas atsiranda bevalgant, liaudis sako. Ir su mitingais taip? ...

  • Kokybė – ne kiekybė
    Kokybė – ne kiekybė

    Rytoj į Lietuvos arenas sugrįžta klubinis krepšinis. Panevėžio "Lietkabelio" ir Klaipėdos "Neptūno" bei Pasvalio "Pieno žvaigždžių" ir Vilniaus "Ryto" rungtynėmis prasidės 29-asis Lietuvos krep&scaron...

    1
  • Personažai, kurie irgi žmonės
    Personažai, kurie irgi žmonės

    Viename pirmųjų savo darbų turėjau telefonu kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie siūlė arba ieškojo poilsio vietos viename iš Lietuvos kurortų. Tuo metu kompleksavau dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl savo (man atrodė) perne...

    1
  • Maži sistemos sraigteliai
    Maži sistemos sraigteliai

    Kadaise gyveno Franzas Josephas Hermannas Michaelis Maria von Papenas (1879–1969). Franzas, matyt, tikėjo, kad senų, patyrusių politikos vilkų gvardija suvaldys į Reichstagą atklydusius pigaus populizmo atstovus. Teigiama, kad jis ne tik ryžosi su...

    3
  • Kaip briedis purve
    Kaip briedis purve

    Praėjusią savaitę kažkur Trakų rajone, melioracijos griovyje, įklimpo briedis. Galingas žvėris dumble tūnojo iki kaklo ir savo jėgomis išsiropšti iš šių spąstų jau buvo nepajėgus, kai jį pastebėjo rudenėjančias pam...

  • Kodėl skandinavai mažiau sirgo?
    Kodėl skandinavai mažiau sirgo?

    Vis sukdavau galvą, kaip čia yra, kad Skandinavijoje pandemija praėjo kitaip nei pas mus, kodėl ten buvo mažiau ribojimų ir mažiau aukų? ...

    3
  • Beprotiškos lenktynės
    Beprotiškos lenktynės

    Paskutines dienas skaičiuojanti rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą kampanija įeis į istoriją kaip iškreiptų valdžios santykių su savais piliečiais apogėjus. ...

    4
  • Krizės baudžia, bet nemoko
    Krizės baudžia, bet nemoko

    Pagaliau sužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo COVID-19 karantinai. Kiek šimtų milijonų eurų mesta ekonomikai gelbėti. Ir kiek dešimčių milijonų eurų paramos finansinėje agonijoje pandemiją sutikęs žlungantis verslas negr...

    1
  • Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?
    Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?

    Nenori ligos komplikacijų – skiepykis! Tokį šūkį girdime iš daugelio sveikatos apsaugos specialistų lūpų. Jį kartoja ir nemaža dalis politikų, valstybės tarnybos aparato žmonių. Tačiau skiepijimosi vajus, į priekį stumtelėt...

    2
  • Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui
    Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui

    Didžiausias Kinijos partinės valstybės ginklas nėra jos karinis arsenalas ar ekonominė įtaka. Tai – nenugalimumo suvokimas. Kaip kokia nors šalis gali atsilaikyti prieš 1,4 mlrd. gyventojų turinčios valstybės įžeidžius ir grie...

    8
Daugiau straipsnių