Šis anekdotas buvo išspausdintas senojoje „Šluotoje“, o sprendžiant iš to, kad satyros ir humoro žurnalas su pertraukomis ėjo nuo 1934-ųjų iki 2004-ųjų, žiniasklaida visais laikais buvo kaltinama tuo pačiu – blogų naujienų transliavimu. Prieš penkerius metus būta mėginimų „pakreipti upės vagą“. „Valstiečių“ atstovai bandė inicijuoti Visuomenės informavimo įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Na, tarkim, užuot rašius apie politiko stiklainiuose „konservuojamus“ kyšius, reikėtų pasakoti apie tuose stiklainiuose politiko laisvalaikiu raugiamus traškius agurkėlius. Diskusija, kiek veidrodis kaltas dėl to, kad jame atsispindi ne itin gražus atvaizdas, – sena kaip pasaulis.

Šiandien daugėja skaitytojų, kurie ieško ne kraujo, sensacijų, skandalų, bet turinio gylio, analizės, vertinimo. Skaitytojų, kurie kasdien savęs klausia: kas man svarbiausia?

Ji kaskart paaštrėja gegužę, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šiandien ta diena. Pasisveikinsime patys, atkeliaus sveikinimų iš šalies, vienas kitas kolega, pelnęs profesinį apdovanojimą, pasimaudys šlovės spinduliuose, tačiau joks dėmesys nesusuks galvos taip, kad žurnalistai pamirštų savęs paklausti, kokia jų misija šiame darbe. Ir klausti to kasdien. Vienas „Reuters“ korespondentas pasakojo šiurpią istoriją apie savo draugą fotografą, dirbusį Balkanuose. Jam teko rinktis: arba fotografuos žudomą karį, arba pats bus nužudytas. Pasirinkimą lėmė šeima: dėl jos jis norėjo išlikti, todėl fotografavo žudynes. Žiauru? O kas žiauriausia? Pats pasirinkimas? Kad apie tai papasakota? Ar kad tokie dalykai išvis vyksta? Atsakymai – ne žiniasklaidoje. Mūsų pasirinkimuose. Žiniasklaida, neatsilaikanti prieš politikų, verslininkų ar kitus spaudimus, neišlaikys savo auditorijos. Mes esame jūs. Už kokybišką, padorią žiniasklaidą jūs balsuojate savo pasirinkimu. Padori žiniasklaida, kurios ilgesį visi deklaruoja, susideda iš daugybės dedamųjų: padorių darbdavių, padorių vadovų, padorių žurnalistų. Ir – padorių skaitytojų. Kas kadaise sudarė šimtatūkstantinį kriminalinio laikraščio „Akistata“ tiražą?

Šiandien daugėja skaitytojų, kurie ieško ne kraujo, sensacijų, skandalų, bet turinio gylio, analizės, vertinimo. Skaitytojų, kurie kasdien savęs klausia: kas man svarbiausia?