Per tris dešimtmečius Lietuvoje išaugo dvi naujos kartos. Anuomet didžiausia vertybė buvo laisvė ir pinigai. Šiandienos žmogui labiausiai trūksta eurų, laisvo laiko ir vidinės ramybės.

Sąjūdžio iškovota laisvė suteikė nemažai privalumų, tačiau „išplovė“ vertybes. Vaikų auklėjimas šiandien gula ant senelių ir ujamų mokytojų pečių. Į užsienius dėl didesnių atlyginimų išvykusių tėvų pedagoginiai pusvalandžiai su puikiai savo teises žinančiomis atžalomis dažnai vyksta per skaipą.

Kartu su raudonosiomis vėliavomis piršta bendruomeniškumo dvasia taip įgriso, kad šiandien dažnas užsiveria vienatvėje. Sovietmečio įprotis eiti bet kuriuo paros metu guostis pas kaimynus išnyko kaip ir deficitinės prekės. Laiko nevaržomą ir nieko nekainuojančią išklausymo tarnystę, kurioje talkina savanoriai, šiandien siūlo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Iš šios organizacijos į Vyriausybę atėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras nesugebėjo įveikti valdiškos biurokratijos hidros ir valdžios įstaigų atgręžti į nepritekliuje ir beviltiškoje situacijoje atsidūrusius žmones.

Nepaisant laisvės privalumų, kurie yra neginčijami, kai kuriose srityse visgi elgiamės kaip Lietuvai kenkiantys okupantai. Pinigų godulys daro žalą istoriniam Vilniaus kraštovaizdžiui. Per tris dešimtmečius sostinės senamiestis sugriautas labiau negu per du kartus ilgesnį sovietmečio periodą.

Įsijungus žinias dažnai tenka išgirsti, kaip valdžios žmonės kviečia mokėti visus mokesčius, tačiau nepasidomi, kaip išgyvena minimalias pajamas gaunantieji, smulkiojo verslo arba meno atstovai. Valstybei ant sprando nenorintis sėdėti rašytojas, kūrybai pasitelkęs savo protą, naudojantis savo kompiuterį ir elektrą, privalo mokesčiams atseikėti beveik pusę gauto honoraro.

Buhalterinis valstybės mąstymas lėmė tai, kad medicinos studentai per darbo mėnesį Anglijos stovykloje uždirba tiek, kiek Lietuvos gydytojas per tris mėnesius. Lietuvos senjorai stebina gebėjimu išgyventi už protu nesuvokiamą pensiją.

Darbdavių siekis įdarbinti visų galų meistrus baigiasi tuo, kad gero staliaus, baldžiaus tenka su žiburiu ieškoti. Užsienin išvykusius vietos statybininkus keičia baltarusiai ir ukrainiečiai. Įdomu, iš kurios šalies teks įsivežti, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojų?

Prieš tris dešimtmečius į politiką ėjo šviesiausi, kilnių idėjų turėję žmonės. Šiandien stebint politikos skandalų krečiamą šalį į akis krinta tai, kad politikos lauke vyrauja greito ir didelio uždarbio siekiantys žmonės. Jų išsikelti tikslai nepaiso pačių priimamų įstatymų ir deklaruojamo skaidrumo reikalavimų.

Laisvoje Lietuvoje beveik nebesiaukojama kitų labui. Prisimenant istorinę prieš trisdešimt metų išgyventą patirtį, norisi, kad ir šiandienos politikai, kaip tie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, klausytų savo sąžinės, paisytų valstybės interesų ir būtų garbingi.  O kiekvienas, menantis prieš tris dešimtmečius prasidėjusį istorinį virsmą suvoktų, kad laisvė yra kasdienis įsipareigojimas kurti valstybę, kur visi jaustųsi kaip namuose, neskurstų, nekentėtų ir galėtų tikėtis teisingumo.