Meistro Hiramo pėdsakais

Kadaise, prieš kelis šimtmečius, anapus Atlanto gyveno George‘as Washingtonas (1732–1799). Vieni teigia, kad jis buvo vergvaldys ir gal net rasistas, kiti tvirtina, jog be galo šaunus ir mielas žmogus. Treti priduria, kad jis priklausė paslaptingai Laisvųjų mūrininkų (Free-Masons) organizacijai.

Vieni ją kildina iš riterių Tamplierių ordino, esą tai ir yra tie patys tamplieriai, tik atsisakę celibato bei įsilieję į pasaulietinės visuomenės gretas. Kiti juos sieja su viduramžių bažnyčių statytojų pameistrių profesine sąjunga, mat vadinamieji pameistriai buvo labai paslaptingi ir visada vieni kitus itin palaikydavo.

Ekscentriškiausios teorijos laisvųjų mūrininkų kilmę ir JAV sukūrimą sieja su senovės Egiptu, pasauliniu žydų sąmokslu ir Atlantidos nuskandinimu, o patys laisvieji mūrininkai tvirtina, kad jų organizacija nieko blogo nedaro. Esą jie tik apsišvietę, žinomi ir itin intelektualūs turčiai, norintys išnaudoti savo kapitalą žmonijos labui.

Teigiama, kad laisvųjų mūrininkų idealas – Hiramas Abiffas, Saliamono šventyklos vyriausiasis architektas, kurį nužudė pavydūs pameistriai. Mūrininkai tiki, kad pameistriai tris kartus pareikalavo Hiramo atskleisti architektūros paslaptis ir jis tris kartus atsisakė, todėl tris kartus gavo per galvą.

Hiramas mūrininkams yra kūrybingo asmens simbolis, o pameistriai – kliūtys, su kuriomis dažniausiai tenka susidurti mąstančiam žmogui (pavydas, išankstinis nusistatymas ir t. t.). Senajame Testamente yra minimas ne vienas Hiramas, tačiau nė vienas jų nėra įvardytas Saliamono šventyklos architektu, tad mūrininkų legendos kilmę ir pagrįstumą gaubia migla.

Manoma, kad per naujo mūrininko įšventinimo ritualą kandidatui yra užrišamos akys, vėliau jis gauna per galvą minkštu daiktu ir, išgyvenęs simbolinę mirtį, atgimsta mūrininku. Tada senbuviai jį pakelia, nuplėšia raištį ir paspaudžia "naujagimiui" ranka.

Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos imperijos yra bemaž vienas pirmųjų svarbių istorinių įvykių, kuriame laisvųjų mūrininkų pėdsakus gali įžvelgti ne tik lunatikų profesinės sąjungos "Tikroji tiesa" nariai, bet ir atidesnis pilietis.

Tai buvo ne vien naujas valstybinis darinys, bet ir tikras socialinis-politinis eksperimentas, mat šalis buvo kuriama be feodalinės patirties, be monarchų ir valdančiųjų dinastijų, be aiškaus nacionalinio ar religinio identiteto, o tik – vien iš tuomet populiarių Apšvietos idėjų ir itin aktyvių piliečių entuziazmo.

1789 m. balandžio 30 d. G. Washingtonas buvo inauguruotas pirmuoju naujosios valstybės vadovu – prezidentu, o vos po kelių dienų revoliucinės nuotaikos lyg gaisras ėmė plisti Prancūzijoje – valstybėje, padėjusioje Šiaurės Amerikos kolonijoms Nepriklausomybės kare. Neramumų priežastis – banali (pinigai), tačiau didžiąją dalį mokesčių sumokantys "trečiojo luomo" (valstiečiai, amatininkai ir t. t.) atstovai nenorėjo vien palengvinti savo finansinės naštos. Įkvėpti Amerikos pavyzdžio jie prabilo apie senos ir ydingos sistemos eliminavimą bei naujojo pasaulio kūrimą.

Pasigrožėti Didžiąja Prancūzijos revoliucija spėjo ir Thomas Jeffersonas (1743–1826), nuo 1785 m. čia aręs diplomatines dirvas. Permainas jis įvertino teigiamai, veikiausiai todėl, kad išvyko 1789 m. rugsėjį prieš prasidedant pačiam linksmybių įkarščiui.

1789 m. liepos 14 d. revoliucionieriai šturmavo nekenčiamos sistemos simbolį – kalėjimu paverstą, menkai saugomą Bastilijos tvirtovę, kurioje tada buvo uždaryti vos septyni kaliniai. Jų gretose buvo ir vienas iškiliausių žmonijos ištvirkėlių Donatienas Alphonse‘as Francoisas (1740–1814), plačiuosiuose sluoksniuose iki šių dienų žinomas markizo de Sade‘o pavarde. Būtent šioje įkalinimo įstaigoje jis sukūrė savo garsiausią erotinį romaną "120 Sodomos dienų arba išsilaisvinimo mokykla"("Les 120 Journees de Sodome ou l‘ecole du libertinage").

Marksizmo tada dar nebuvo ir apie penkmečio planus XVIII a. pabaigoje veikiausiai niekas nekalbėjo. Tiesa, kažką panašaus į Apšvietos idėjų kloaką buvo išstūmęs Jeanas-Jacquesas Rousseau (1712–1778), tačiau daugelis prancūzų tuomet dar nežinojo, nei ko jie nori iš revoliucijos, nei ką norės daryti gavę trokštamas permainas.

Vis dėlto permainos vyko, o kadangi aiškios vizijos, kaip jomis pasinaudoti, nebuvo, prasidėjo smurto šėlsmas. Ryškiausia skerdynių orgijos žvaigžde tapo gydytojo, politiko ir laisvojo mūrininko Josepho-Ignace‘o Guillotino (1738–1814) išrastas galvos amputavimo prietaisas.

Iš pradžių buvo eliminuojami senojo režimo atstovai – aristokratai, kunigai ir net bepročiai bei našlaičiai, gyvenę katalikų bažnyčios globos namuose. Vėliau prasidėjo kova dėl valdžios, taip pat kilo karai su užsienio valstybėmis, revoliucionieriai ėmė žudyti vieni kitus – visos šios košės fone pradėjo kilti profesionalaus kariškio ir nuotykių ieškojo Napoleono Bonaparte‘o (1769–1821) figūra.

Napoleonas veikiausiai net nebuvo prancūzas (veikiau italas), tačiau jis pasižymėjo charizma ir įkūnijo revoliucinį žmogaus, atėjusio iš Niekur ir tapusio Viskuo, idealą, tad netrukus greitai atsirado minios gerbėjų, pasiryžusių sekti paskui korsikietį kone iki Kamčiatkos.

Manoma, kad, stebėdamas chaosą Europoje ir nujausdamas artėjančią mirtį, G.Washingtonas nusprendė nebekandidatuoti į Jungtinių Valstijų prezidento postą. 1796 m. rugsėjo 17 d. jis pasakė didaktišką, bet žavingą kalbą, kurioje pažėrė patarimų, raginančių nesikišti į Europos reikalus, mat "aistringas vienos šalies prisirišimas prie kitos sukelia daugybę blogybių."

Šių patarimų, skambančių lyg intymiausias Kremliaus balalaikininko sapnas, iš dalies buvo laikomasi iki pat Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918). Kita vertus, teigiama, kad Napoleono brolis Josephas (1768–1844) taip pat buvo laisvasis mūrininkas. Jo priešininkai britai Horatio Nelsonas (1758–1805) ir Arthuras Wellesley‘us (1769–1852) – irgi, todėl kas galėtų paneigti, jog Napoleonas buvo nužudytas dėl to, kad po dviejų šimtmečių neatskleistų tikrosios tiesos socialiniame tinkle "Facebook".



NAUJAUSI KOMENTARAI

Istorija--tai balzamas

Istorija--tai balzamas portretas
intriga liuks;;"kad po 200 metu neatskleistu tikrosios tiesos ...soc.tinkle Fain --jumoras; puiku.

Deoratyvine skládá ir akmenys

Deoratyvine skládá ir akmenys portretas
Tai site dabartiniai mosionis meistrai ar pameistrai?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Prancūziška šachmatų partija
    Prancūziška šachmatų partija

    Istorinis – nes išlauktas kone du dešimtmečius – oficialus dvišalis Prancūzijos prezidento vizitas įnešė šiek tiek elegantiškos sumaišties į mūsų kasdienybę, o nykias rinkimų debatų laidas ...

    3
  • Pavojinga ateitis
    Pavojinga ateitis

    141 kėdė ir beveik 2 000 norinčiųjų ant jų ketvertą metelių pasėdėti. Ir nė vienos didžiosios vizijos Lietuvai. Visi kažką painiai porina, kad stengsis, jog piliečiai gyventų geriau. Vienas didžiuojasi padalytais šimtais tiems, kurie sk...

    4
  • Rudenį – ekonomikos pavasaris, bet ne visiems
    Rudenį – ekonomikos pavasaris, bet ne visiems

    Pirmąjį šių metų pusmetį daugelis pasaulio valstybių patyrė nuo Antrojo pasaulinio karo nematytą ekonominį šoką, kurį sukėlė pandemija bei jai stabdyti pasitelktos karantino priemonės. Kai kurių pandemijos smarkiau pažeistų bei n...

  • Trijų jūrų iniciatyva turi būti drąsesnė ir didesnė
    Trijų jūrų iniciatyva turi būti drąsesnė ir didesnė

    Kuo daugiau nerimaujate dėl Kinijos, tuo labiau turėtumėte rūpintis tarptautinėmis grupėmis, siekiančiomis pasipriešinti jos įtakai. Bet likus mažiau nei mėnesiui iki Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikimo Taline (jis vyks spal...

  • Įstrigus tarp pozos ir pozicijos
    Įstrigus tarp pozos ir pozicijos

    Jau ir pats Prezidentas su visa antrąja puse patyrė, ką reiškia ištinusių galvų minios egzekucija feisbuke, kai teiginį koks nors interneto imbecilas apverčia aukštyn kojomis, suteikdamas jam visiškai priešingą reik&s...

    7
  • Damos, riteriai ir stasės
    Damos, riteriai ir stasės

    Taip, savaitė nemaloni. Iš pradžių šalies pirmoji ponia Diana Nausėdienė savo pranešimu konferencijoje "Lietuvos Davosas" pakišo degtuką po itin greit įsiliepsnojančiomis pliauskomis – švietimo, lygi...

    3
  • Kas yra ir nėra valstybė?
    Kas yra ir nėra valstybė?

    Iš dviejų tūkstantmečių praeities mus pasiekiantys vaizdiniai ir rašytiniai šaltiniai piešia senovės graikų miestą-polį kaip idealią valstybę, kurioje tikrai gera, saugu ir patikima gyventi. Vis dėlto neatmestina galimyb...

    5
  • Nuo Honolulu iki Paryžiaus
    Nuo Honolulu iki Paryžiaus

    Valstybės istorija – tarsi žmogaus gyvenimo atspindys. Kartais, gimus naujai valstybei, jos teisės egzistuoti nepripažįsta nei seneliai, nei dėdės, nei tetos (Taivano atvejis). Kartais valstybė ima augti, stiprėti, tobulėti ir vystytis, jai vis...

    3
  • Baigsis neprasidėjęs?
    Baigsis neprasidėjęs?

    Eurolygos sezonas dar neprasidėjo, o grėsmė turnyrui jau daugiau nei reali. Kad ir ką kalbėtų bei planuotų įtakingi krepšinio veikėjai, šiuo metu pasaulio sportas paklūsta visai kitokiems įsakymams. ...

    4
  • Cinikų paradas
    Cinikų paradas

    Rusų literatūros klasikas grafas L. Tolstojus, garsėjęs nevaldomu didžiūno šėlsmu, tik perkopęs į antrąją amžiaus pusę ir susizgribęs, kad už visą padarytą blogį galiausiai teks atsakyti, nurimo ir atsigręžė dievop, bet vis tiek neg...

    6
Daugiau straipsnių