Vieni ją kildina iš riterių Tamplierių ordino, esą tai ir yra tie patys tamplieriai, tik atsisakę celibato bei įsilieję į pasaulietinės visuomenės gretas. Kiti juos sieja su viduramžių bažnyčių statytojų pameistrių profesine sąjunga, mat vadinamieji pameistriai buvo labai paslaptingi ir visada vieni kitus itin palaikydavo.

Ekscentriškiausios teorijos laisvųjų mūrininkų kilmę ir JAV sukūrimą sieja su senovės Egiptu, pasauliniu žydų sąmokslu ir Atlantidos nuskandinimu, o patys laisvieji mūrininkai tvirtina, kad jų organizacija nieko blogo nedaro. Esą jie tik apsišvietę, žinomi ir itin intelektualūs turčiai, norintys išnaudoti savo kapitalą žmonijos labui.

Teigiama, kad laisvųjų mūrininkų idealas – Hiramas Abiffas, Saliamono šventyklos vyriausiasis architektas, kurį nužudė pavydūs pameistriai. Mūrininkai tiki, kad pameistriai tris kartus pareikalavo Hiramo atskleisti architektūros paslaptis ir jis tris kartus atsisakė, todėl tris kartus gavo per galvą.

Hiramas mūrininkams yra kūrybingo asmens simbolis, o pameistriai – kliūtys, su kuriomis dažniausiai tenka susidurti mąstančiam žmogui (pavydas, išankstinis nusistatymas ir t. t.). Senajame Testamente yra minimas ne vienas Hiramas, tačiau nė vienas jų nėra įvardytas Saliamono šventyklos architektu, tad mūrininkų legendos kilmę ir pagrįstumą gaubia migla.

Manoma, kad per naujo mūrininko įšventinimo ritualą kandidatui yra užrišamos akys, vėliau jis gauna per galvą minkštu daiktu ir, išgyvenęs simbolinę mirtį, atgimsta mūrininku. Tada senbuviai jį pakelia, nuplėšia raištį ir paspaudžia "naujagimiui" ranka.

Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrimas nuo Didžiosios Britanijos imperijos yra bemaž vienas pirmųjų svarbių istorinių įvykių, kuriame laisvųjų mūrininkų pėdsakus gali įžvelgti ne tik lunatikų profesinės sąjungos "Tikroji tiesa" nariai, bet ir atidesnis pilietis.

Tai buvo ne vien naujas valstybinis darinys, bet ir tikras socialinis-politinis eksperimentas, mat šalis buvo kuriama be feodalinės patirties, be monarchų ir valdančiųjų dinastijų, be aiškaus nacionalinio ar religinio identiteto, o tik – vien iš tuomet populiarių Apšvietos idėjų ir itin aktyvių piliečių entuziazmo.

1789 m. balandžio 30 d. G. Washingtonas buvo inauguruotas pirmuoju naujosios valstybės vadovu – prezidentu, o vos po kelių dienų revoliucinės nuotaikos lyg gaisras ėmė plisti Prancūzijoje – valstybėje, padėjusioje Šiaurės Amerikos kolonijoms Nepriklausomybės kare. Neramumų priežastis – banali (pinigai), tačiau didžiąją dalį mokesčių sumokantys "trečiojo luomo" (valstiečiai, amatininkai ir t. t.) atstovai nenorėjo vien palengvinti savo finansinės naštos. Įkvėpti Amerikos pavyzdžio jie prabilo apie senos ir ydingos sistemos eliminavimą bei naujojo pasaulio kūrimą.

Pasigrožėti Didžiąja Prancūzijos revoliucija spėjo ir Thomas Jeffersonas (1743–1826), nuo 1785 m. čia aręs diplomatines dirvas. Permainas jis įvertino teigiamai, veikiausiai todėl, kad išvyko 1789 m. rugsėjį prieš prasidedant pačiam linksmybių įkarščiui.

1789 m. liepos 14 d. revoliucionieriai šturmavo nekenčiamos sistemos simbolį – kalėjimu paverstą, menkai saugomą Bastilijos tvirtovę, kurioje tada buvo uždaryti vos septyni kaliniai. Jų gretose buvo ir vienas iškiliausių žmonijos ištvirkėlių Donatienas Alphonse‘as Francoisas (1740–1814), plačiuosiuose sluoksniuose iki šių dienų žinomas markizo de Sade‘o pavarde. Būtent šioje įkalinimo įstaigoje jis sukūrė savo garsiausią erotinį romaną "120 Sodomos dienų arba išsilaisvinimo mokykla"("Les 120 Journees de Sodome ou l‘ecole du libertinage").

Marksizmo tada dar nebuvo ir apie penkmečio planus XVIII a. pabaigoje veikiausiai niekas nekalbėjo. Tiesa, kažką panašaus į Apšvietos idėjų kloaką buvo išstūmęs Jeanas-Jacquesas Rousseau (1712–1778), tačiau daugelis prancūzų tuomet dar nežinojo, nei ko jie nori iš revoliucijos, nei ką norės daryti gavę trokštamas permainas.

Vis dėlto permainos vyko, o kadangi aiškios vizijos, kaip jomis pasinaudoti, nebuvo, prasidėjo smurto šėlsmas. Ryškiausia skerdynių orgijos žvaigžde tapo gydytojo, politiko ir laisvojo mūrininko Josepho-Ignace‘o Guillotino (1738–1814) išrastas galvos amputavimo prietaisas.

Iš pradžių buvo eliminuojami senojo režimo atstovai – aristokratai, kunigai ir net bepročiai bei našlaičiai, gyvenę katalikų bažnyčios globos namuose. Vėliau prasidėjo kova dėl valdžios, taip pat kilo karai su užsienio valstybėmis, revoliucionieriai ėmė žudyti vieni kitus – visos šios košės fone pradėjo kilti profesionalaus kariškio ir nuotykių ieškojo Napoleono Bonaparte‘o (1769–1821) figūra.

Napoleonas veikiausiai net nebuvo prancūzas (veikiau italas), tačiau jis pasižymėjo charizma ir įkūnijo revoliucinį žmogaus, atėjusio iš Niekur ir tapusio Viskuo, idealą, tad netrukus greitai atsirado minios gerbėjų, pasiryžusių sekti paskui korsikietį kone iki Kamčiatkos.

Manoma, kad, stebėdamas chaosą Europoje ir nujausdamas artėjančią mirtį, G.Washingtonas nusprendė nebekandidatuoti į Jungtinių Valstijų prezidento postą. 1796 m. rugsėjo 17 d. jis pasakė didaktišką, bet žavingą kalbą, kurioje pažėrė patarimų, raginančių nesikišti į Europos reikalus, mat "aistringas vienos šalies prisirišimas prie kitos sukelia daugybę blogybių."

Šių patarimų, skambančių lyg intymiausias Kremliaus balalaikininko sapnas, iš dalies buvo laikomasi iki pat Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918). Kita vertus, teigiama, kad Napoleono brolis Josephas (1768–1844) taip pat buvo laisvasis mūrininkas. Jo priešininkai britai Horatio Nelsonas (1758–1805) ir Arthuras Wellesley‘us (1769–1852) – irgi, todėl kas galėtų paneigti, jog Napoleonas buvo nužudytas dėl to, kad po dviejų šimtmečių neatskleistų tikrosios tiesos socialiniame tinkle "Facebook".