Po daugiau nei dešimtmetį trukusio politinio chaoso, nesibaigiančių perversmų, karų su kitomis valstybėmis ir konvejeriui intensyvumu nenusileidžiančios galvų amputavimo rutinos, Prancūzijoje valdžia vėl atsidūrė vieno žmogaus rankose. Naujuoju šios šalies vadovu tapo jaunas ir labai ambicingas, bet jau daug pasiekti spėjęs karininkas Napoleonas (1769–1821).

Gimė jis Korsikoje, šiuo metu Prancūzijai priklausančioje Viduržemio jūros saloje, kurios seniau geidė ne tik prancūzai, bet ir italai, ispanai bei britai, tad iki pat šių dienų visuomenei vis dar neduoda ramybės klausimas, ar Napoleoną derėtų laikyti tikru prancūzu.

1793 m. rudenį Napoleonui pasižymėjus per Tulono miesto apgultį, jaunojo karininko karjera šovė į neregėtas aukštumas. Vėliau jis vadovavo prancūzų pajėgoms Italijoje ir Egipte. Kampanija faraonų žemėje baigėsi prancūzų pralaimėjimu, tačiau net ir patyręs nesėkmę Napoleonas vis dar mėgavosi šlove, mat visuomenė vis dar buvo labiau linkusi prisiminti jo sėkmę Tulone ir Italijoje.

Po 1799 m. lapkričio 9 d. perversmo Napoleonas tapo oficialiu Prancūzijos vadovu-konsulu, o 1802 m. rugpjūčio 2 d. referendumo nutarimu jam buvo suteikta privilegija eiti šias pareigas iki gyvos galvos.

Savo šalininkų akyse korsikietis įkūnijo naujos epochos žmogaus idėją: asmens, atėjusio iš gilios provincijos ir visko pasiekusio ne paveldėtais turtais ar socialinius statusu, o savo jėgomis ir talentais.

Tuo metu kitame Europos pakraštyje, Rusijoje, taip pat nebuvo išvengta permainų vėjų. 1801 m. kovo 23 d. grupei pagiežingų karininkų nužudžius Rusijos carą Pavelą Petrovičių (1754–1801), naujuoju valstybės monarchu tapo jo sūnus Aleksandras Pavlovičius (1777–1825). Aleksandro vaidmuo nuverčiant jo tėvą iki šiol nėra aiškus. Žinoma tik tiek, kad žudikų jis nenubaudė.

Naujasis Rusijos valdovas siekė puoselėti modernaus, Apšvietos idėjų paveikto monarcho įvaizdį (jis net įgijo anglų kalbos žinių), tačiau kaip ir kitiems „progresyviems“ carams, jam nepavyko (o gal net nesinorėjo) pakeisti savos valstybės politinio ir socialinio klimato, kuriame jau ne vieną šimtmetį vešėjo autoritarinio pobūdžio piktžolės.

Napoleono kariuomenės ir Rusijos pajėgų špagos buvo sukryžiuotos dar XVIII a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kai Rusiją tebevaldė Pavelas Petrovičius. Aleksandro tėvas nusiuntė žmonių padėti austrams, tačiau skirtingi politiniai interesai ir nesėkmės mūšio lauke sąjungą sužlugdė.

1804 m. gruodžio 2 d., padedamas popiežiaus Pijaus VII (1742–1823), Napoleonas pats save karūnavo Prancūzijos imperatoriumi, o praėjus lygiai metams jo vadovaujamos pajėgos nugalėjo rusų ir austrų kariaunas prie Austerlico miesto (dabartinis Slavkovas prie Brno Čekijoje).

1807 m. vasario 7–8 d. Napoleonas nugalėjo rusų ir prūsų pajėgas prie Ylavos (dabartinė Kaliningrado sritis), o 1807 m. birželio 14 d., likus 139 metams iki Donaldo Johno Trumpo (1946) gimimo, dar kartą pažemino Aleksandrą prie Frydlando (kita vietovė dabartinio Kaliningrado srityje, rusų praminta Pravdinsku).

Po vienuolikos dienų Napoleonas, Aleksandras ir Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas III (1770–1840) susitiko šiuo metu Kaliningrado sričiai priklausančiame Tilžės miestelyje (rusai jį vadina Sovetsku), iš kurio į Marijos žemę mūsų laikais neretai vežamos kontrabandinės cigaretės ir kiti nelegalūs produktai.

Į svarbųjį susitikimą prūsas, kuris imperatorių trijulėje buvo bene labiausiai pažemintas, atvyko ne vienas. Iš Mėmelio (į kurį buvo pabėgęs nuo prancūzų) Friedrichas Wilhelmas III atsivežė dailia išvaizda ir žavesiu garsėjančią savo žmoną Luise (1776–1810), padovanojusią Prūsijos karališkajai šeimai devynias atžalas.

Pasakojama, kad Mėmelyje Friedrichas ir Luise gyveno netoli tos vietos, kur šiandien stovi skulptūra „Žvejys“, o jų vaikai leido laiką prie pat Senojo pašto. Į Tilžę Luise veikiausiai buvo atgabenta tam, kad pakerėtų ir sužavėtų nekenčiamą prancūzų karvedį ar bent jau suminkštintų jo širdį. Sunku pasakyti, kas tarp jų įvyko, tačiau net jeigu korsikietis ir buvo apkerėtas Luise koketiško elgesio asmeninių santykių lygmenyje, panašu, kad politikoje jo prioritetai nepakito.

Prūsija buvo gerokai apkramtyta, o Rusija trumpam tapo Prancūzijos sąjungininke. Napoleonas pažadėjo remti Aleksandrą kovoje su Osmanų imperija, o Sašenka įsipareigojo prisidėti prie ekonominės blokados, turėjusios palaužti paskutinę galingiausią korsikiečio konkurentę – Didžiąją Britaniją.

Susitarimai Tilžėje turėjo atverti naujos Europos epochos skyrių, tačiau tiek Napoleonas, tiek Aleksandras vienas į kitą veikiausiai žiūrėjo įtariai, o Prancūzijos imperatorius, nežinomų motyvų vedinas, netgi pasisiūlė vesti Aleksandro seserį Aną Pavlovną (1795–1865), tačiau galiausiai viskas baigėsi tuo, kad rusai slapta atnaujino prekybą su Didžiąja Britanija, o Napoleonas išsiskyrė su giljotinuoto karininko našle Josephine (1763–1814) ir vedė Šventosios Romos imperijos karališkosios šeimos narę Marie Louise (1791–1847).