Mandžiūrijos kandidatas

Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei) atstovai nebuvo vieninteliai šiuolaikinių Kremliaus balalaikininkų ir Vovočkos (1952) dresuotų šuniukų protėviai, kuriems teisingumo instancijose teko atsakyti dėl nusikaltimų žmonijai.

Tokio pat likimo sulaukė ir vokiečių kolegos iš Japonijos, militaristinės Hideki Tojo (1884–1948) chuntos atstovai. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Tokijo tarptautinio karinio Tolimųjų Rytų tribunolo (1946–1948) posėdyje pasirodė itin svarbus liudininkas, turėjęs patvirtinti arba paneigti įtariamųjų kaltę dėl Kinijos žemėse vykusių žiaurumų.

"Aš gimiau Pekine. Man duotasis vardas yra Puyi. Kartu su mandžiūrų kilmės pavarde aš buvau vadinamas Aisin-Gioro Puyi. 1909 m. aš tapau Kinijos imperatoriumi", – bankrutavusio verslininko balsu pasakė apšepęs, alkoholizmo kamuojamą astrofiziką primenantis vidutinio amžiaus vyras, kurį kitomis aplinkybėmis už panašų pareiškimą veikiausiai būtų išvežę į psichiatrijos ligoninę.

Puyi (1906–1967) buvo paskutinysis Kinijos žemes valdžiusios su Mandžiūrijos regionu siejamos Qing dinastijos (1644–1912) palikuonis ir paskutinysis Kinijos monarchas, kurio gyvenimą lydėjo dramatiškos permainos.

Dar nesulaukęs nė trejų metų, jis paveldėjo imperatoriaus titulą, milžiniškas galias ir beprotiškus turtus, tačiau praėjus vos keleriems metams sukilimų, karų ir kitų negandų apkandžiotoje Kinijoje prasidėjo dešiniosios pakraipos revoliucija.

Valdžioje įsitvirtinus Sun Yat-senui (1866–1925), Puyi išvengė Nikolajaus II (1868–1918) likimo, tačiau prarado savo pirmtakų turėtą galią, o iš jo titulo teliko abstraktus simbolis. Net ir praradęs tiesioginę valdžią, jis su dvariškiais keletą metų tebegyveno Uždraustajame mieste.

Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Su šiaurės rytų Kinijoje esančiu Mandžiūrijos regionu siejama Puyi giminė imperijos valdžioje įsitvirtino 1644 m. Mandžiūrai nebuvo haniai. Jų protėviai kadaise vadinti džiurdžėnais, tad vėliau Qing valdymo laikais kai kurie haniai savo monarchų nelaikė tikrais kinais.

Kaip ir Yuan (1271–1368) dinastija pasivadinę mongolų valdovai, mandžiūrai, dalies hanių nuomone, buvo iš svetur atvykę užkariautojai, uzurpatoriai ir despotai. XVII a. pirmojoje pusėje paskutinės hanių Ming (1368–1644) dinastijos atstovams teko vis dažniau susidurti su stiprėjančių mandžiūrų puldinėjimais.

Tarsi to būtų negana, šalį pradėjo krėsti bado bei didelių mokesčių įžiebti valstiečių sukilimai. Maištininkų gretos vis labiau augo, o valstybės kariuomenei teko rinktis tarp kovos su mandžiūrais ir sukilimų slopinimo.

1644 m. balandžio 25 d. Li Zichengo (1606–1645) vedami sukilėliai užėmė Pekiną, o paskutinysis Ming dinastijos valdovas Zhu Youjianas (1611–1644) nusižudė. Pasikeitus valdžiai, pasienyje su mandžiūrais kovojančiam Ming dinastijos generolui Wu Sangui (1612–1678) iškilo sunki dilema.

Iš pradžių Wu ruošėsi pripažinti Li valdžią, tačiau galiausiai nusprendė sudaryti sąjungą su mandžiūrais. 1644 m. gegužės 27 d. Šanhaiguane (Hebėjaus provincija šiaurės rytų Kinijoje) Wu pajėgos susirėmė su Li atsiųstais žmonėmis. Pasakojama, kad Wu kariauna patyrė didelių nuostolių ir veikiausiai būtų pražuvusi, jeigu lemiamą akimirką sukilėlių nebūtų užpuolę princo Dorgono (1612–1650) vadovaujami mandžiūrai.

Nugalėjusios sukilėlius, Wu ir mandžiūrų pajėgos patraukė sostinės link. Tų pačių metų birželį mandžiūrai jau buvo Pekine, o šešiametis Qing dinastijos atstovas (1638–1661) buvo paskelbtas Kinijos imperatoriumi.

Uzurpavę valdžią mandžiūrai, prisidengdami sukilimų malšinimu, įvedinėjo savo tvarką kitose Kinijos dalyse. Jiems teko kovoti ne tik su maištininkais, bet ir su išlikusiais Ming dinastijos šalininkais.

1683 m. Qing pasiųstos pajėgos aneksavo Taivano salą, kurioje buvo įsikūrę Ming dinastijai ištikimi asmenys (šie buvo čia nuo 1662 m., kai išvijo iš salos olandus). Qing dinastijos ir šventikų valdomo Tibeto ryšiai buvo gana pozityvūs, grįsti diplomatija, tačiau naujųjų Kinijos valdovų ir Sindziango santykiai susiklostė visai kitaip.

Qing dinastijos atėjimo į Kinijos valdžią metu Sindziange jau buvo įkurtas vadinamasis Džungarų chanatas. Qing valdovų ir džungarų bei kitų Sindziango sukilėlių kovos tęsėsi ne vieną dešimtmetį, o galiausiai baigėsi regiono "išvalymu" (šiuo metu šis procesas kai kurių ekspertų įvardijamas genocidu).

Nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pradžios Qing dinastijos valdomai Kinijai teko susidurti su vis didesnėmis negandomis. Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Valstybę alino opiumo vartojimas ir jo sukelti karai, taip pat – sukilimai, badas, ligos, gamtinės stichijos, o viską dar labiau komplikavo technologinis atsilikimas ir institucijų bei dalies valdančiojo elito sustabarėjimas (labiausiai – baimė prarasti savo privilegijas).

Tarsi to būtų negana, kinus 1894–1895 m. kare pažemino japonai. Kinija prarado Taivaną ir turėjo leisti japonams įtvirtinti savo įtaką Korėjos pusiasalyje.

Kadaise buvusiu vienu pažangiausių, turtingiausių ir įtakingiausių kraštų, dabar Kinija verkdama šaukėsi fundamentalių permainų, tačiau jų teko laukti iki pat XX a. antrojo dešimtmečio pradžios.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Puyi grįžo į protėvių žemę, kurioje jam buvo pavesta valdyti naują japonų regione įkurtą butaforinę valstybę.

"1932 m. pradžioje japonai įkūrė marionetinę Manchukuo valstybę. Po metų prie jos buvo prijungta japonų užimta Kinijos Hebėjaus provincija, o 1933 m. kovą japonų kariuomenė prasiskverbė į neapsaugotų regionų gilumą ir pasiekė Didžiąją Kinijos sieną. Šie agresyvūs veiksmai parodė, kaip smarkiai išaugo Japonijos galia Tolimuosiuose Rytuose ir sustiprėjo jos karinio jūrų laivyno pajėgos", – pasakojama visų gyvenimo sričių eksperto Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) knygų "Antrasis pasaulinis karas" serijos pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".


Šiame straipsnyje: Rusijakaras UkrainojepolitikaMandžiūrija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Dezinformacijos kiaušiniai
    Dezinformacijos kiaušiniai

    Paskutinę birželio savaitę Lietuva pradėjo atremdama kibernetinę ataką. Atsakomybę už ją prisiėmė su Rusija siejama grupuotė, pareiškusi, kad tai kerštas už tranzito į Kaliningradą ribojimus. Atakų prieš mūsų institucijas...

  • Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?
    Š. Vaitkus: ar sanatorijoms skambės laidotuvių maršas?

    Jau šį ketvirtadienį Seime spręsis, ar kurortų sanatorijoms ir reabilitacijos centrams skambės laidotuvių maršas, ar pagrindinė visų kurortų pragyvenimo šaka bus nukirsta, ar vis dėlto sveikas protas paims viršų ir kurort...

    10
  • „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai
    „Killnet“ kibernetinė ataka: kokia kariuomenė, tokie ir programišiai

    Kelias pastarąsias dienas viena karščiausių temų Lietuvoje – Rusijos programišių puolimas, ilgesniam ar trumpesniam laikui sutrikdęs kelių institucijų darbą. Tikėtina, kad yra žmonių, kuriems šie išpuoliai kelia ne...

  • Žinia iš Madrido
    Žinia iš Madrido

    Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius. ...

  • Maisto krizė viena nevaikšto
    Maisto krizė viena nevaikšto

    Ekspertai vis dažniau kalba apie artėjančią pasaulinę maisto krizę, kurią nulems Rusijos karas Ukrainoje. Ar mes ją irgi pajusime? Kol kas nė vienas prekybos centras neužsidarė. Kol kas nė mažiausia lentynėlė parduotuvėse neištušt...

    2
  • Feisbuko kaubojai
    Feisbuko kaubojai

    Stebint eilinį Lietuvos užsienio politikos formuotojų sukeltą tarptautinį skandalą, tik šiuo atveju ne Ramiojo vandenyno platybėse, o šalia, mūsų Baltijos jūroje, tiesiog norisi užduoti mūsų Prezidentui ir Užsienio ministerijos vado...

  • Gal valdžiai jau metas katapultuotis
    Gal valdžiai jau metas katapultuotis

    Lietuvių valdžia, kaip visada, pirmiausia prisidirba, paskui jau kovoja su padariniais ir vėliau tai pateikia kaip strateginį laimėjimą. Na, dar su visa savo pritariančiųjų kohorta arogantiškai auklėja tuos, kurie neakli ir mato visas jų nes...

  • Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai
    Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai

    Lietuvos gyventojai jau nuo XIX a. aktyviai migravo ieškodami geresnio, o pokariu ir ramesnio gyvenimo. Tai daro ir dabar, nors norintys užsidirbti gali tai padaryti ir Lietuvoje. Ar migruoti skatina per šimtmečius susiformavęs migranto genas?...

    1
  • Reformos pagirių miške
    Reformos pagirių miške

    Yra tokios automatinio teksto šifravimo programėlės, kuriomis mes, žurnalistai, esame linkę pasinaudoti. Tiesa, jos kartais iškrečia visokių šunybių, taip sumakaluodamos tekstą, kad velnias abi kojas jame nusisuktų, ir ne tik. ...

  • Relikvijos prasmė
    Relikvijos prasmė

    Taip jau istoriškai sutapo, kad Kaliningradas nūnai atsidūrė savotiškoje apsiaustyje, kaip ir Berlynas lygiai prieš 74 metus. Bet jei visai tiksliai, tai į šitą eksklavą šiandien per Lietuvą nepraleidžiami traukiniai,...

Daugiau straipsnių