Tokio pat likimo sulaukė ir vokiečių kolegos iš Japonijos, militaristinės Hideki Tojo (1884–1948) chuntos atstovai. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Tokijo tarptautinio karinio Tolimųjų Rytų tribunolo (1946–1948) posėdyje pasirodė itin svarbus liudininkas, turėjęs patvirtinti arba paneigti įtariamųjų kaltę dėl Kinijos žemėse vykusių žiaurumų.

"Aš gimiau Pekine. Man duotasis vardas yra Puyi. Kartu su mandžiūrų kilmės pavarde aš buvau vadinamas Aisin-Gioro Puyi. 1909 m. aš tapau Kinijos imperatoriumi", – bankrutavusio verslininko balsu pasakė apšepęs, alkoholizmo kamuojamą astrofiziką primenantis vidutinio amžiaus vyras, kurį kitomis aplinkybėmis už panašų pareiškimą veikiausiai būtų išvežę į psichiatrijos ligoninę.

Puyi (1906–1967) buvo paskutinysis Kinijos žemes valdžiusios su Mandžiūrijos regionu siejamos Qing dinastijos (1644–1912) palikuonis ir paskutinysis Kinijos monarchas, kurio gyvenimą lydėjo dramatiškos permainos.

Dar nesulaukęs nė trejų metų, jis paveldėjo imperatoriaus titulą, milžiniškas galias ir beprotiškus turtus, tačiau praėjus vos keleriems metams sukilimų, karų ir kitų negandų apkandžiotoje Kinijoje prasidėjo dešiniosios pakraipos revoliucija.

Valdžioje įsitvirtinus Sun Yat-senui (1866–1925), Puyi išvengė Nikolajaus II (1868–1918) likimo, tačiau prarado savo pirmtakų turėtą galią, o iš jo titulo teliko abstraktus simbolis. Net ir praradęs tiesioginę valdžią, jis su dvariškiais keletą metų tebegyveno Uždraustajame mieste.

Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Su šiaurės rytų Kinijoje esančiu Mandžiūrijos regionu siejama Puyi giminė imperijos valdžioje įsitvirtino 1644 m. Mandžiūrai nebuvo haniai. Jų protėviai kadaise vadinti džiurdžėnais, tad vėliau Qing valdymo laikais kai kurie haniai savo monarchų nelaikė tikrais kinais.

Kaip ir Yuan (1271–1368) dinastija pasivadinę mongolų valdovai, mandžiūrai, dalies hanių nuomone, buvo iš svetur atvykę užkariautojai, uzurpatoriai ir despotai. XVII a. pirmojoje pusėje paskutinės hanių Ming (1368–1644) dinastijos atstovams teko vis dažniau susidurti su stiprėjančių mandžiūrų puldinėjimais.

Tarsi to būtų negana, šalį pradėjo krėsti bado bei didelių mokesčių įžiebti valstiečių sukilimai. Maištininkų gretos vis labiau augo, o valstybės kariuomenei teko rinktis tarp kovos su mandžiūrais ir sukilimų slopinimo.

1644 m. balandžio 25 d. Li Zichengo (1606–1645) vedami sukilėliai užėmė Pekiną, o paskutinysis Ming dinastijos valdovas Zhu Youjianas (1611–1644) nusižudė. Pasikeitus valdžiai, pasienyje su mandžiūrais kovojančiam Ming dinastijos generolui Wu Sangui (1612–1678) iškilo sunki dilema.

Iš pradžių Wu ruošėsi pripažinti Li valdžią, tačiau galiausiai nusprendė sudaryti sąjungą su mandžiūrais. 1644 m. gegužės 27 d. Šanhaiguane (Hebėjaus provincija šiaurės rytų Kinijoje) Wu pajėgos susirėmė su Li atsiųstais žmonėmis. Pasakojama, kad Wu kariauna patyrė didelių nuostolių ir veikiausiai būtų pražuvusi, jeigu lemiamą akimirką sukilėlių nebūtų užpuolę princo Dorgono (1612–1650) vadovaujami mandžiūrai.

Nugalėjusios sukilėlius, Wu ir mandžiūrų pajėgos patraukė sostinės link. Tų pačių metų birželį mandžiūrai jau buvo Pekine, o šešiametis Qing dinastijos atstovas (1638–1661) buvo paskelbtas Kinijos imperatoriumi.

Uzurpavę valdžią mandžiūrai, prisidengdami sukilimų malšinimu, įvedinėjo savo tvarką kitose Kinijos dalyse. Jiems teko kovoti ne tik su maištininkais, bet ir su išlikusiais Ming dinastijos šalininkais.

1683 m. Qing pasiųstos pajėgos aneksavo Taivano salą, kurioje buvo įsikūrę Ming dinastijai ištikimi asmenys (šie buvo čia nuo 1662 m., kai išvijo iš salos olandus). Qing dinastijos ir šventikų valdomo Tibeto ryšiai buvo gana pozityvūs, grįsti diplomatija, tačiau naujųjų Kinijos valdovų ir Sindziango santykiai susiklostė visai kitaip.

Qing dinastijos atėjimo į Kinijos valdžią metu Sindziange jau buvo įkurtas vadinamasis Džungarų chanatas. Qing valdovų ir džungarų bei kitų Sindziango sukilėlių kovos tęsėsi ne vieną dešimtmetį, o galiausiai baigėsi regiono "išvalymu" (šiuo metu šis procesas kai kurių ekspertų įvardijamas genocidu).

Nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pradžios Qing dinastijos valdomai Kinijai teko susidurti su vis didesnėmis negandomis. Į Tolimųjų Rytų regioną skverbėsi stiprėjantys vakariečiai, kurių įžūlumą ir pasitikėjimą savo jėgomis įtvirtino naujausios to meto technologijos.

Valstybę alino opiumo vartojimas ir jo sukelti karai, taip pat – sukilimai, badas, ligos, gamtinės stichijos, o viską dar labiau komplikavo technologinis atsilikimas ir institucijų bei dalies valdančiojo elito sustabarėjimas (labiausiai – baimė prarasti savo privilegijas).

Tarsi to būtų negana, kinus 1894–1895 m. kare pažemino japonai. Kinija prarado Taivaną ir turėjo leisti japonams įtvirtinti savo įtaką Korėjos pusiasalyje.

Kadaise buvusiu vienu pažangiausių, turtingiausių ir įtakingiausių kraštų, dabar Kinija verkdama šaukėsi fundamentalių permainų, tačiau jų teko laukti iki pat XX a. antrojo dešimtmečio pradžios.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Puyi grįžo į protėvių žemę, kurioje jam buvo pavesta valdyti naują japonų regione įkurtą butaforinę valstybę.

"1932 m. pradžioje japonai įkūrė marionetinę Manchukuo valstybę. Po metų prie jos buvo prijungta japonų užimta Kinijos Hebėjaus provincija, o 1933 m. kovą japonų kariuomenė prasiskverbė į neapsaugotų regionų gilumą ir pasiekė Didžiąją Kinijos sieną. Šie agresyvūs veiksmai parodė, kaip smarkiai išaugo Japonijos galia Tolimuosiuose Rytuose ir sustiprėjo jos karinio jūrų laivyno pajėgos", – pasakojama visų gyvenimo sričių eksperto Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) knygų "Antrasis pasaulinis karas" serijos pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".