A. Lukašenka Baltarusijos prezidentu buvo išrinktas 1994 m., didžiule persvara įveikęs savo oponentą tuometinį Baltarusijos premjerą Viačeslavą Kebičių. A. Lukašenkos rinkiminė retorika nuskambėjo kovos su korupcija bei nostalgijos Sovietų Sąjungai gaidomis. Tai puikiai suveikė ir atskleidė jo kaip efektyvaus oratoriaus talentą. Tapęs Baltarusijos prezidentu, jis iš esmės užkonservavo Baltarusijoje sovietinę ekonomikos bei valdymo sistemą, panaikino ar labai apribojo politinę konkurenciją, žodžio laisvę bei kitas demokratines teises ir laisves. Kitaip tariant, įtvirtino savo autoritarinį režimą. Tuo pat metu savo kalbėjimo talentą A. Lukašenka nukreipė į Rusijos pusę. Nuolatinėmis kalbomis Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, o vėliau ir prezidentui Vladimirui Putinui apie abiejų šalių integraciją, bendrą ekonomiką ar įstatymus, tautų draugystę ar brolybę A. Lukašenka kasmet iš Rusijos užtikrina Baltarusijai (t. y. savo režimo palaikymui), kaip vertinama, po keletą milijardų dolerių nuolaidų ar paramos. Nesunku apskaičiuoti, jog per 25 A. Lukašenkos valdymo metus jo „uždirbtos“ sumos gali siekti nuo 50 iki 100 milijardų dolerių. Baltarusija gerokai pigiau perka rusišką naftą ir dujas, eksportuoja savo gamyklose pagamintus naftos produktus, pagamintus iš pigios rusiškos naftos bei reeksportuoja dalį tos pačios rusiškos naftos į kitas šalis, o taip pat ir kalio trąšas, pagamintas naudojant pigesnes rusiškas dujas. Įvedus sankcijas Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje, o Rusijai apribojus maisto produktų ir kitų prekių tiekimą iš Vakarų, Baltarusija ėmė aktyviai reeksportuoti prekes iš Vakarų į Rusiją. Nesunku suprasti, jog modifikuota sovietinė Baltarusijos ekonomika daugiausia funkcionuoja pigiau mokant už rusiškas žaliavas bei aptarnaujant politiškai izoliuotą Rusijos ekonomiką. Taip pat nuolat gaunamos įvairios paskolos iš Rusijos ar vadinamojo Eurazijos ekonominės sąjungos banko, kuriame daugiausia yra Rusijos pinigų. Visi šie „pasiekimai“ yra tiesioginis A. Lukašenkos kalbų bei derybų nuopelnas.

Žinoma, kažkiek nuolaidų Rusijai yra padaryta: Baltarusijos teritorijoje veikia dvi Rusijos karinės bazės, perleistos kai kurių įmonių (dujų tiekimo) akcijos, kartais Baltarusija palaiko Rusijos poziciją tarptautinėje arenoje (nors pripažįsta tiek Ukrainos, tiek Gruzijos teritorinį vientisumą, kas, be abejo, Rusijai nepatinka). Kita vertus, nereikėtų pamiršti, jog egzistuoja sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė, kurios įsteigimo sutarties pasirašymui neseniai suėjo lygiai 20 metų. Realiai ši valstybė yra tik popieriuje, tačiau turi savo valdymo aparatą, kuris kažką veikia ir įsisavina pinigus (gaunamus daugiausia iš Rusijos biudžeto). Tačiau net ir formalus sąjunginės valstybės egzistavimas prisideda prie dalies lengvatų Baltarusijai užtikrinimo. Sąjunginė valstybė buvo sumanyta kaip Sovietų Sąjungos atkūrimo pradžia (bent jau Kremliuje buvo taip galvojama), o A. Lukašenka, matyt, turėjo tikslą tapti sąjunginės valstybės vadovu, bent jau kol Rusijai vadovavo ligotas ir nelabai aktyvus B. Jelcinas. Tačiau nepaisant visų paminėtų išlygų galima teigti, jog tai yra unikalus atvejis šiuolaikinėje istorijoje, kai vienos šalies vadovas 25 metus beveik tik kalbomis ir veiklos imitacija sugeba vilioti iš kitos šalies milžiniškas sumas savo režimo palaikymui. Verta paminėti, jog Astravo AE yra statoma už Rusijos pinigus, jos kaina siekia apie 10 milijardų. Įdomu, ar Baltarusija grąžins šiuos pinigus, ar bus susitarta kažkaip kitaip? Kiek tenka girdėti, dėl to vyksta aktyvios derybos.

Manau, kad neturi rimtesnio pagrindo gana populiari nuomonė, jog Kremlius siekia glaudžios sąjungos su Baltarusija ar net Baltarusijos inkorporavimo į savo sudėtį tuo tikslu, kad V. Putinas galėtų tapti bendros valstybės prezidentu ir kad tokiu būdu būtų išspręsta formali jo kadencijų problema. Tai bus išspręsta daug paprastesniu būdu, greičiausiai minimaliai keičiant Rusijos konstituciją, o ne žaidžiant gana sudėtingus geopolitinius žaidimus bei kėsinantis į kaimynės suverenitetą. Tiesiog Rusijos valdžios viršūnėse yra atsiradęs tam tikras suvokimas, jog A. Lukašenka juos vedžioja už nosies ir bandoma jį kažkiek paspausti. Nuolat sustabdomas maisto produktų tiekimas iš Baltarusijos, bandoma naikinti finansines lengvatas iš Rusijos tiekiamoms žaliavoms. Tokiu būdu tikimasi priversti Baltarusiją aktyviau integruotis su Rusija, tačiau, kaip žinia, prigąsdinti, perkalbėti ar apžaisti A. Lukašenką nėra paprasta.

V. Putinas ir jo aplinka nori Sovietų Sąjungos atkūrimo (vienokia ar kitokia forma), tuo tiki, todėl ir siekia glaudesnės integracijos su Baltarusija. A. Lukašenka tuo ir naudojasi. Jis taip pat reguliariai bando manipuliuoti ir Vakarais, nuolat darydamas tam tikrus reveransus į Vakarų pusę (vizų lengvatos, politinių kalinių paleidimas, reiškiamas noras bendradarbiauti ir pan.). Ypač tada, kai santykiuose su Rusija ima daugėti problemų. Eilinį kartą išsprendus santykiuose su Rusija kylančias problemas nuo Vakarų vėl nusisukama. Vis dėlto pastaruoju metu nematyti požymių, jog Vakaruose būtų lengvai pasiduodama A, Lukašenkos manipuliacijoms.

Kita vertus, A. Lukašenka dalies Lietuvos, o taip pat ir Europos politikų bei gyventojų neretai traktuojamas kaip nepriklausomos Baltarusijos gynėjas (ypač pastaruoju metu). Šis vaidmuo yra naudingas, visų pirma, jam pačiam: iš tikrųjų A. Lukašenka yra savo režimo ir asmeninės valdžios saugotojas, o kaukes keisti jam yra įprasta. Būtų sunku įrodyti, jog yra kitaip, nes nepriklausoma Baltarusija per 25 A. Lukašenkos valdymo metus negali pasigirti jokiais laimėjimais nei ekonomikoje, nei užsienio politikoje, nei kultūroje, yra viena skurdžiausių ir labiausiai atsilikusių Europos valstybių, nuolat kyla abejonių dėl šalies politinės bei ekonominės ateities. Baltarusių tautinės tapatybės tvirtumas irgi kelia klausimų. Kaip iš tikrųjų yra, ar tvirta baltarusių tautinė tapatybė ir pati valstybė, pamatysime tik pasitraukus A. Lukašenkai iš valdžios.

Manyčiau, jog nepaisant tam tikro praregėjimo Rusijos valdžios viršūnėse, galima teigti, jog kol Rusiją valdys diktatorius išeivis iš KGB, nuoširdžiai tikįs, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia 20 amžiaus katastrofa, o Baltarusiją valdys diktatorius, puikiai perpratęs V. Putiną bei turįs retą talentą tuščias kalbas paversti milijardais, o gautus milijardus panaudoti modifikuotos sovietinės valdymo sistemos palaikymui savo šalyje, tol Rytų fronte nebus nieko nauja.