Lietuvos patirtis ir šiandieninė krizė

Klausydamas informacijos apie viruso griaunamą mūsų įprastą gyvenimą, jaučiausi taip, tarsi grįžtų karo meto statistika. Užmušti, sužeisti, dingę be žinios. Nesinorėtų dar labiau niūriomis prognozėmis demoralizuoti mūsų visuomenės, tačiau visai tylėti irgi neišeina. Pabandykime pažvelgti, kokią patirtį nelaimių srityje turi mūsų visko mačiusi Lietuva.

Lietuvos istorijoje būta ne vienos epidemijos, skaudžiausios jų atsitiktinai ar neatsitiktinai sutapo su karais.

1347–1351 m. maras (nusinešęs nuo 30 iki 48 proc. Europos gyventojų) Lietuvoje tikrai turėjo būti juntamas, tačiau nedokumentuotas. XVI a. antrojoje–XVII a. pirmojoje pusėje būta ne vienos epidemijos (kone reguliariai kas 10–20 metų), tačiau didžiausios nelaimės ateidavo tada, kai liga sutapdavo su kitomis nelaimėmis – karu ir badu.

1657–1659 m. maras sutapo su 1648 m. prasidėjusiu pražūtingu karu su kazokais, kuris išprovokavo karą su Maskva (prasidėjo 1654 m.) ir Švedija (prasidėjo 1655 m.). Iš esmės visa to meto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (šiandieninė Lietuva, pietinė Latvija, Baltarusija ir dalis Lenkijos Palenkės vaivadijos) pateko į žiaurią okupaciją, kilo pasipriešinimo banga, sukėlusi dar didesnes okupantų represijas, gyventojai krizės sąlygomis ieškojo gana baisių pasirinkimų, kaip kad dalies bajorų pasidavimas Švedijos karaliaus globai ar kitos dalies bajorijos kalbėjimas su okupantų caru Aleksejumi Michailovičiumi dėl jo išrinkimo Lietuvos valdovu, ar Boguslavo Radvilos susiejimą su Prūsijos karalyste.

Natūralu, kad iš esmės sutrikusi valstybinė veikla paveikė ir žemės ūkio ciklo užtikrinimą, kilo badas ir kaip tik tuo metu – maro epidemija. Tokiu būdu šios nelaimės sudarė tam tikrą klasterį ir nebuvo jokio mechanizmo, kaip suvaldyti šią baisią krizę, nuo kurios buvo gelbėjamasi užsidarant ar bėgant į Prūsiją ir kitas šalis. Žinoma tik tiek, kad gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo kone perpus, o ekonomikai ir kultūrai atsigauti prireikė kelių dešimtmečių. Tai didžiausia mums žinoma nelaimė Lietuvos istorijoje, kurios mastai sunkiai suvokiami ir paliko labai didelių žaizdų, tokių kaip interesų susmulkėjimas, nepasitikėjimas centrine valdžia, gyvenimo persikėlimas į pavietus (to meto teritoriniai vienetai, primenantys šiandieninius rajonus), savivalės padidėjimas ir daugelio kitų nelaimių pradžia. Profesorės Vaidos Kamuntavičienės tyrimai parodė, kad valstybės kraštovaizdis nepaprastai pasikeitė, o žmonės meldėsi tvarteliuose.

Nespėjus pasiekti ikikarinio lygio, Lietuvą vėl užgriuvo labai panaši nelaimė. Jau 1694 m. prasidėjo neskelbtas pilietinis karas ir jis intensyviau ar mažiau intensyviai tęsėsi iki didesnių nelaimių pradžios, kai naujasis valdovas Augustas II Vetinas iš Saksonijos įsivėlė į ypač nesėkmingą karą su Švedija. Nors Lietuva ir Lenkija nenorėjo tame kare dalyvauti, Seimas atsisakė skelbti karą, deja, karas pats atėjo į Abiejų Tautų Respubliką (ATR) ir neliko nieko kito, kaip kariauti. Kariauti tuo metu, kai vidaus kovos tarp Sapiegų sąjungininkų ir priešininkų išvirto į atvirą pilietinį karą, pasibaigusį Valkininkų mūšiu.

Tokiu būdu išorinės Švedijos intervencijos išvakarėse Lietuva buvo susiskaldžiusi, valdoma kitus interesus turinčio valdovo ir, atėjus laikui kovoti su įsibrovėliais, buvo galima pasitikėti tik bajorijos lyderiais ir krašto savigynos pajėgumais, kurie daugiau kovojo su politinių priešininkų dvarais nei su įsibrovėliais. Šis sunkus karas, kurio metu kraštas daugiau kentėjo nuo savosios kariuomenės nei nuo svetimos, netikėtai pakeitė kryptį švedams pralaimėjus mūšį prie Poltavos, taigi krašte vėl įsitvirtino Augusto II ir Rusijos šalininkai, tačiau tuo nelaimės nesibaigė.

1710–1711 m. prasidėjo pražūtinga maro epidemija, kuri padarė didžiulių nuostolių. Visos Lietuvos duomenų neturime, tačiau pagal kai kurių regionų statistiką ir geriau žinomus Prūsijos karalystės duomenis (jie kaip visada kruopščiai viską užrašinėjo ir skaičiavo) žinome, kad netekome nuo trečdalio iki pusės visų gyventojų. Kadangi nuo buvusios nelaimės kraštas dar nebuvo atsigavęs, tai nuostoliai buvo labai dideli, politinė valdžia neveiksni, valstybė pateko į tam tikrą stagnaciją, iš kurios pradėta atsigauti tik antrojoje XVIII a. pusėje.

Svarbu išlikti susitelkusiems, nepasidalyti viduje, netapti kitų veikimo arena, neprarasti savasties ir išlaikyti lyderius.

Nors žemės ūkiu pagrįsta ekonomika atsigaudavo greičiau, per du dešimtmečius dirbamos žemės plotas pasiekdavo ikikarinį, politiniai ir kultūriniai padariniai buvo gerokai skaudesni, valstybė nustojo būti realia jėga, pateko į priklausomybę nuo Rusijos ir kitų kaimynų, šalis tapo daugiau teritorija nei valstybe. Iš esmės ATR ir buvo palaužta tuo metu, o antrojoje XVIII a. pusėje vykusios reformos jau negalėjo pasiekti kaimynų pajėgumų ir valstybė buvo sunaikinta.

Po šių baisių laikų pristatymo, žinoma, kyla klausimas, ar ir dabar taip bus. Niekas negali žinoti, kaip bus, bet aišku, kad to gyvenimo, kurį mes turėjome iki šios krizės, nebebus. Gali būti, kad ateities istorikai periodizuodami 1991–2019 laikotarpį, laikys kažkokiu vienu baigtiniu, o jau 2020-ieji bus vadinami nauju vardu.

Jei nebus imamasi kryptingos politikos, tokios nelaimės padariniai gali būti juntami ilgą laiką: ekonomika atsigaus palyginti greitai, tačiau žmonių mąstymas, tikėtina, pasikeis negrįžtamai. Jie gali mažiau tikėti centrine valdžia, labiau koncentruotis į juos saugojusias struktūras, giminystės ryšius, labiau domėtis religija, pomirtiniu gyvenimu. Galima sakyti, nusivils protingomis žmonijos pastangomis ir pateks į tam tikrą apatiją, konservatizmą, uždarumą.

XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje ATR žmonės stengėsi vengti valstybės kišimosi į gyvenimą, daugiausia veiklos vyko pavietų lygmeniu, intrigos daugiausia siekė teismus, mažą giminės, parapijos gyvenimą. Žmonės nepasitikėjo valdovu, įtraukusiu kraštą į tokias dideles nelaimes. Būtinąsias valdymo išlaidas stengėsi išspręsti be valstybės kišimosi: pavyzdžiui, kariuomenės daliniams buvo priskirtos tam tikros teritorijos, iš kurių kariai pagal nustatytas kvotas patys susirinkdavo mokesčius.

Paradoksalu, bet kaip tik tuo metu baigėsi didieji karai, kitos nelaimės, ir gyvenimas ėmė atsigauti, tiesa, gana lėtai. Žemės ūkis gal kiek ir greičiau, naudojant pridėtinės žemės metodą, kai valstietis, paėmęs nenaudojamą žemės plotą, 10 metų neturėjo iš jos mokėti mokesčių ir atlikti prievolių, tačiau visa kita – valstybinė infrastruktūra, keliai, tiltai, rūmai buvo atstatomi kelis dešimtmečius. Gyventojų skaičius, buvęs 1648 m., iki didžiųjų nelaimių, pasiektas tik XVIII a. antroje pusėje, apie 1768 m. Dažnai toks lėto atsigavimo laikotarpis sukuria tam tikrus ilgalaikės kultūros stereotipus, tai, ką mes vadiname kultūrinėmis kategorijomis, labai būdingomis mūsų kultūrai – nepasitikėjimą valstybe, savotišką pacifizmą. Keistas buvo tas pacifizmas, nes bajorai turėjo savo ginkluotus būrius ir su jų pagalba sprendė problemas.

Lietuva 1717–1764 m. turėjo tik kiek daugiau nei 4 tūkst. karių, o ir vėlesniais metais nelabai padaugėjo, iki pat Didžiojo reformų seimo 1788–1792 m. Augusto III Vetino iš Saksonijos laikais (1733–1763) beveik visi seimai suiro, dalis dėl vidinių problemų, dalis dėl užsienio valstybių kišimosi: pajutusios, kokia pažeidžiama yra nepasitikėjimo valdovu sistema, netruko tuo pasinaudoti, papirkdama didikus, palaikydama partijų tarpusavio prieštaravimus, derindami tarpusavio politiką ATR. Padalijimų idėja buvo jau 1732 m., kai Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trijų juodųjų erelių (esančių tų valstybių herbuose) sutartį. Žmonėms atrodė, kad viskas yra gerai, karo nėra, mokesčiai maži. "Prie karaliaus Sakso gerk, valgyk ir atsileisk diržą", – skelbė populiarus to meto posakis.

Prūsija, kuri nepatyrė tokio baisaus karo, bet stipriai nukentėjo nuo maro epidemijos, pasuko kitu problemų sprendimo keliu. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas I, paveldėjęs daug skolų ir neaukštą valstybės statusą, ėmėsi krašto ekonomikos kėlimo per aktyvų valstybės dalyvavimą visuose atsigavimo procesuose, skatindamas vidinę valstybės kolonizaciją, rinkdamas statistiką, per savo valdininkus kontroliuodamas visus procesus.

Apie tai mes daug sužinome iš Ievos Simonaitytės romano "Aukštujų Šimonių likimas", daugiausia minint krašto suvokietinimą, tačiau Prūsija ne tik pakilo ekonomiškai, bet ir sugebėjo išsikovoti didžiosios galios statusą ir dalyvauti mūsų valstybės dalybose 1772–1795 m. Fridricho Vilhelmo I asmeninės pastangos tvarkant kraštą milžiniškos – karalius dirbo "be išeiginių", kūrė komisijas ir valdybas, stengėsi visiems gyventojų sluoksniams vienodai paskirstyti mokesčių ir prievolių naštą ir būti teisingas tiek valdiniams, tiek pats sau, pasirinkdamas asketišką gyvenimo būdą.

Europoje klestint barokiniam spindesiui, prabangai ir išlaidumui, šis paniekinamai karaliumi kapralu vadinamas valdovas Prūsiją padarė savarankiška, ekonomiškai racionaliai tvarkoma, karalystės valdiniais besirūpinančia valstybe. Iš čia ir Prūsijos gyventojų pasitikėjimas valdžia ir uolus visų nurodymų vykdymas, būdingas ir seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams.

Nesu prūsiškojo militarizmo šalininkas, tačiau pavyzdys svarbus ir pamokantis. Per tokias nelaimes pasikeičia galios pusiausvyra, iškyla kitos, dažnai naujos jėgos, lyderiai, valstybės, paremtos tikra jėga, kol susikuria vėl kažkiek stabilesnis pasaulis.

Šiuo laikotarpiu svarbu išlikti susitelkusiems, nepasidalyti viduje, netapti kitų veikimo arena, neprarasti savasties ir išlaikyti lyderius. Krizė išryškina geriausius ir blogiausius žmonių bruožus – tai laikas, kai iškyla stipriausi lyderiai ir kai žmonija parodo niekingiausius savo bruožus. Žmonės nemėgsta kalbėti apie blogus laikus, nes yra priežasčių, dėl ko tai geriau nutylėti. Krizės metu svarbu išlaikyti tikėjimą – tai vienintelis tikras dalykas, ir paramą valstybei. Vargas gimdo žmoniškumą ir tarpusavio sąveiką. Žmonės išmoksta išlikti, prisitaikyti, sustiprina savo imunitetą, mažiau pasiduoda ištižimui, labiau myli gyvenimą ir vyksta mažiau nesąmonių. Bet už tai tenka sumokėti labai didelę kainą.

Norėčiau palinkėti stiprybės, vienybės ir mokėjimo išlikti. Išlikti fiziškai ir žmonėmis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tik

Tik portretas
Gaila tik, kad 1655 m. nesugebėta pasinaudojus susidariusia situacija visiems laikams atsisieti nuo saitų su Lenkija (ir Rusija). Šiandien nereikėtų kalbėti apie į rytus (ar pietryčius) dalį mūsų visuomenės traukianti balastą.

Gerbiamas

Gerbiamas portretas
Rakutis yra bene vienintelis tikras ir doras istorikas.Aciu juam uz tikrai gera straipsni.

Vakarai

Vakarai portretas
Mums padės !
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • (Ne)sunkus kelias atgal
    (Ne)sunkus kelias atgal

    Neseniai atšaukus draudimus lankytis galerijose ir muziejuose,  karantino ribojimams ir toliau laisvėjant, nekantru sulaukti, kada gi bus galima apsilankyti kultūriniuose renginiuose, spektaklių premjerose ar vakarėlius organizuojančiuose nakt...

  • Stengiantis atremti Kinijos spaudimą pravartu neužmiršti ir Rusijos
    Stengiantis atremti Kinijos spaudimą pravartu neužmiršti ir Rusijos

    Ar jums teko skaityti, kaip Rusija mėgina spausti Holivudą? Ar teko girdėti, kad koks nors scenarijus, kritikuojantis Vladimirą Putiną, nebūtų pasiekęs kino studijos? Arba kad koks nors aktorius, viešai sukritikavęs Kremlių, būtų pasmerkęs ...

    1
  • Lietuva – ne tik krepšinis
    Lietuva – ne tik krepšinis

    Kad lietuviai moka žaisti ne tik krepšinį, buvo aišku dar prieš tris dešimtmečius, kai Kauno "Žalgiriui" dominuojant buvusios SSRS krepšinio aikštelėse, Vilniaus "Žalgiris" tapo viena įspūdi...

  • Osama. Dangiškoji komedija
    Osama. Dangiškoji komedija

    Manoma, kad tai įvyko nykią nuobodžių 2011 metų gegužę. Žmonijos proletariatų sluoksniuose vis dar sklandė kalbos apie britų princo Williamo (1982) ir skrydžių dispečerio dukters Catherine‘os (1982) vedybas, o viso pasaulio lunatikai, it pa...

    2
  • Leonidas II
    Leonidas II

    Paskutinius rinkimų periodo mėnesius išgyvenančioje Rusijoje situacija vis sunkiau prognozuojama. Trečią dešimtmetį savuoju, „rusiškos demokratijos“ keliu einanti šalis visada laikėsi pilkojoje zonoje, kurioje neg...

    6
  • Pasiklydę karantine
    Pasiklydę karantine

    Kažin ką pasakytų šešėlinė lietuviškoji "valstiečių" vyriausybė, jei jiems įsipykę valdantieji staiga imtų ir pasektų australų pavyzdžiu, kurie jau nuo šios savaitės visus iš viešnagės Indijoj...

    3
  • Neprakukuok savo laimės
    Neprakukuok savo laimės

    Vieni gyventojai turtingi, kiti gyventojai neturtingi. Ir nieko nepadarysi. Jei vieni pinigų turi, kitiems ir negali likti. Pinigų yra tiek, kiek yra. Nei daugiau, nei mažiau. Čia kaip su obuoliu. Vienas sugraužia vaisių, kitam lieka graužtukas, trečia...

    2
  • Kai ima žydėti agrastai
    Kai ima žydėti agrastai

    Sostinės gudruoliai vėl visiems priminė, kad yra dvi Lietuvos: viena – Vilniuje, kita – visur kitur. Susirinko chebrytė ir suimprovizavo – geriau jau daugiau skiepyti saviškių, vis arčiau kūno, o anie, tie kiti, palauks geresni...

    8
  • Ką deginsime ant laužo?
    Ką deginsime ant laužo?

    Kauniečių namuose atvės – šiandien mieste baigiamas šildymo sezonas. Tik va oras nesušyla. Ar nebūsime per Užgavėnes prastai varę žiemą iš kiemo? Šiąnakt turime progą atsigriebti. Iš balandžio 30-osio...

    4
  • Komunikacijos šerdis
    Komunikacijos šerdis

    Kadaise buvo I.Ilfas ir J.Petrovas – garsūs ir talentingi tragiško likimo sovietų Rusijos satyrikai. Dabar jau nebe sovietinėje Rusijoje atsirado A.Petrovas ir R.Boširovas. Su anais dviem šituos sieja tik vienos pavardės pana&sca...

    1
Daugiau straipsnių