Išvyko ketvirtis

„Migruoti iš principo reiškia keltis gyventi iš vienos vietos į kitą. Istoriškai migruoti labiausiai linkusios tautos yra anglai, airiai, škotai, vokiečiai, ispanai, savo laiku sugebėję kolonizuoti ištisus kontinentus. Lietuviai niekada nepasiekė tokio migracijos masto, tačiau jis yra ne ką mažiau įspūdingas“, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas Eitvydas Bingelis.

Jau XIX a. pagal migracijos mastą Lietuvą lenkė tik Airija ir Škotija. Nuolatinė ekonominė emigracija iš tuomečių lietuviškų gubernijų prasidėjo 1867 m., po nederliaus ir bado metų – tuo metu pradėta emigruoti į JAV ir Rusijos imperiją. Nuo 1899 m. iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių emigracija pasiekė stebėtiną mastą – į JAV, Kanadą, Angliją, Pietų Afriką, Lotynų Ameriką ir pramoninius Rusijos miestus išvyko virš 635 tūkst., t.y. maždaug apie ketvirtadalis visų Lietuvos gyventojų.

Kita didelė migracijos, arba tiksliau, pabėgėlių, banga kilo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tuomet per 60 tūkst. Lietuvos gyventojų paliko savo šalį bėgdami nuo sovietų valdžios persekiojimų ir tremties. Daugiausia bėgo inteligentai, tikėdamiesi, kad, tik laikinai pasitraukę į Austriją ir Vokietiją, jie netrukus grįš namo. Visgi, sovietams okupavus Lietuvą, jie nebegrįžo bent 50 metų. Didžiausia dalis lietuvių atsidūrė JAV, kiti – Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje.

Nauja banga

1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, migracija vėl suaktyvėjo – ieškodami geresnio gyvenimo, pasinaudodami galimybe išvykti į Vakarus, vykti pas užsienyje įsikūrusius gimines, daugelis traukė į Šiaurės Ameriką, Australiją, Jungtinę Karalystę.

„Dabartiniai Lietuvos gyventojų migracijos mastai yra gerokai mažesni – žmonių išvykimui nėra tokių priežasčių, kaip karas ar badas, nuo kurių reikėtų bėgti. Nors daugumą migracijos atvejų bandoma pateisinti ekonominėmis sąlygomis, vis dėlto dažnu atveju tai yra gana individualūs sprendimai, už kurių slepiasi skirtingos išvykimo priežastys“, – teigia E.Bingelis.

Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. Lietuvą paliko virš 18,8 tūkst. gyventojų, tačiau grįžo daugiau nei 23,7 tūkst. asmenų – antrus metus iš eilės Lietuvoje buvo fiksuojama teigiama migracija, kai grįžtančiųjų yra daugiau nei išvykstančiųjų. 2020 m. iš šalies išvyko per 15 tūkst., o grįžo – virš 20 tūkst. šalies gyventojų.

Garsino šalį

Europos migracijos tinklo (EMN) tyrėjas Ąžuolas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad skirtingos emigracijos bangos ne tik mažino Lietuvos gyventojų skaičių, bet ir padėjo lietuviams kaupti patirtį užsienyje, garsino šalies vardą. Tarp išvykusiųjų lietuvių palikuonių – tokios garsenybės kaip Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas, tapęs Bogotos meru, lietuviškų šaknų turintys muzikantai Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Anthony Kiedis ir kitos Holivudo žvaigždės.

Tautos likimą formavę žmonės visi buvo migrantai. Kitaip ir negali būti, nes kaip pasakysi, kur link eiti, jei aplinkui nieko nesi matęs.

Pasak EMN tyrėjo, emigracijoje laiko praleidę tautiečiai daug davė ir Lietuvai. Architektas Laurynas Gucevičius ne vienus metus studijavo užsienyje, o grįžęs projektavo gražiausius Vilniaus pastatus – Katedrą, Rotušę ir Verkių rūmus. Amerikos lietuviai čia atvežė visų pamiltą krepšinį ir daugelis kitų pavyzdžių. Kartais iš užsienio grįžę tautiečiai netgi lėmė šalies likimą.

„Dr. Jonas Basanavičius, organizavęs ir pirmasis 1918 m. pasirašęs Nepriklausomybės aktą, gyveno Čekijoje ir Bulgarijoje. Įdomu, kad visi iki vieno Nepriklausomybės akto signatarai praleido po bent keletą metų užsienyje – kas Maskvoje ar Peterburge, kas Šveicarijoje, kitose Europos šalyse ir t.t. Taigi, tautos likimą formavę žmonės visi buvo migrantai. Geriau pagalvojus, kitaip ir negali būti, nes kaip pasakysi, kur link eiti, jei aplinkui nieko nesi matęs ir žinai tik tai, kas yra, o ne kas turi ar gali būti“, – sako Ą.Bagdonas.

Verta priminti, kad emigracijoje JAV daug metų praleidęs Valdas Adamkus dešimtmetį ėjo Lietuvos prezidento pareigas.

Vis dėlto, anot Ą.Bagdono, didžioji dalis beveik visais laikotarpiais išvykusių gyventojų į gimtąją Lietuvą taip ir nebegrįždavo.

Grįžti sunkiau nei išvykti

Pasak grįžimo į Lietuvą klausimais konsultuojančios „Renkuosi Lietuvą“ komandos nario, psichologo Manto Jeršovo, norintys migruoti lietuviai dažniausiai psichologo pagalbos neieško – kai kuriems sprendimas išvykti yra tarsi nuotykis.

„Vieniems tai galimybė susikurti naują pradžią, atitolti nuo artimųjų ir esamos aplinkos, tuo labiau jei ta aplinka yra kontroliuojanti ir daranti spaudimą greičiau suaugti, kurti šeimą, susilaukti vaikų ir pan. Kitiems – būdas pabėgti nuo diskriminacijos, nepalaikymo, ypač tai aktualu LGBTQ asmenims“, – vardija M.Jeršovas.

Psichologo teigimu, išvykti yra lengviau, nes didžioji dalis turi giminių ar pažįstamų, kurie padeda susirasti darbą, įsigyventi. Neretai kelerius metus padirbėję tautiečiai grįžta į Lietuvą, tačiau nuspręsti grįžti ne visiems yra lengva.

„Dažniausiai žmonės išvyksta iš reikalo, pavyzdžiui, dėl ekonominių motyvų, arba norėdami išbandyti save, o grįžta iš ilgesio ir meilės. Kuo ilgiau žmogus yra prabuvęs užsienyje, tuo labiau viskas būna pasikeitę. Tenka grįžti tarsi į naują realybę, kur žmogaus patirtis ir atsiminimai nebesutampa su tuo, kas yra dabar“, – sako M.Jeršovas.

Grįžti nepadeda ir tai, kad emigrantai susiduria su išankstinėmis nuostatomis neva jiems nepavyko įsikurti užsienyje, todėl parvyksta kaip pralaimėtojai: „Baiminasi, o kaip mane vertins, o kaip vertins mano vyrą ar žmoną, ypač jei būnant svetur sukūrė šeimą su ne europietiškos kilmės asmeniu.“

Dvejojantys dėl grįžimo gali kreiptis į psichologo konsultaciją į „Renkuosi Lietuvą“ komandą ir kartu pasikalbėti apie savo sprendimą, norus, baimes. „Mes neįkalbinėjame išvykusiųjų grįžti. Mes tyrinėjame lūkesčius, norus, baimes, įsivaizdavimą apie gyvenimą ten ir čia. Kaip ir bet koks sprendimas, tai yra procesas – iš pradžių kyla mintis, tada planavimas, tada gebėjimas išlaikyti savo sprendimą“, – sako psichologas, per mėnesį suteikiantis per 40 konsultacijų svetur gyventi išvykusiems tautiečiams.