Pirma, retas kuris Molėtų rajono gyventojas – ką jau kalbėti apie kaunietį ar palangiškį – žino apie šį dvarą, nes jokių oficialių nuorodų apie jį nėra. Tik nedaugelis senųjų Radžiūnų, Jasiuliškių ir kitų kaimų gyventojų žino senąjį dvaro pavadinimą. Šalia dvaro esančiai autobusų stotelei suteiktas Radžiūnų kaimo vardas. Galbūt keli nuolatiniai Radžiūnų kaimo gyventojai galėtų pagrįstai džiūgauti, tačiau yra antroji aplinkybė. Tai dvaro kryžius, kurio likimas mus kreipia į lietuviškos tapatybės gelmes. Pokariu kryžius buvo išniekintas ir nugriautas. Bent kiek nusimanantys apie stalinizmo sklaidą Lietuvoje dėl to neturėtų nustebti. Intriga atsiranda atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. dvaro teritorijoje buvo pastatytas naujas kryžius, kuris 2015 m. užkliuvo naujiems savininkams. Gerų žmonių pastangomis kryžius buvo perkeltas į kitą vietą. Šio pasakojimo moralas galėtų būti dvejopas. Viena vertus, iš vadovėlių suprantame, kad Josifas Stalinas ir jo veikla yra kažkas negero. Kita vertus, nelabai susimąstome, ar stalinizmo epochoje gauti įgūdžiai gali būti pakankamai gajūs. Nenoriu įsitraukti į svarstymus, koks likimas būtų ištikęs Tumenčiznos kryžių pagal principą, kas būtų, jei... Tačiau darbininkų, dirbusių tuo metu dvare, pasakojamos istorijos yra gana įspūdingos. Bet kol kas padėkime beveik išnykusio dvaro istoriją į šalį ir grįžkime prie lietuviškos tapatybės gelmių.

Sutrikęs pilietis

Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną ant Dubingių piliakalnio nuoširdžiai giedojau "Tautišką giesmę" ir net slapta nuo savo vaikų nubraukiau ašarą, tačiau po šio renginio kilo daug klausimų. Bet vienas klausimas, kaip mezolito laikų kaulinis žeberklas, persmeigė mano sąmonę. Kodėl šios dienos proga yra visiškai neatstovaujami baltų genčių apdarai ir papuošalai? Juk yra žmonių, kurie tuo domisi, pavyzdžiui, grupė "Baltų vikingai". Jie turi daug bendraminčių visose Baltijos valstybėse ir jų veiklos pasiekimai turėtų būti atstovaujami šios valstybinės šventės metu.

Stebėdamas socialiniuose tinkluose kitos grupės "Istorinė rekonstrukcija" skelbiamą informaciją supranti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikai nusipelno didesnės pagarbos. Tą dieną ant Dubingių piliakalnio mačiau vieną moterį, be Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri buvo apsirengusi baltų genčių laikus menančiais darbužiais. Šiek tiek ironijos. Tautinis kostiumas su piliakalniais dera taip kaip Jurijus Gagarinas su brolių Write'ų lėktuvu. Eilinis šiek tiek Lietuvos istorija besidomintis pilietis turėtų jaustis nejaukiai, nes piliakalniai mūsų dėmesį kreipia į laikus, kai lietuviai buvo viena iš baltų genčių, o tautinis kostiumas lietuvybę tarsi suskaido į atskiras dalis ir sukuria netikrumo būseną. Susidaro įspūdis, kad nuvertinamas ne tik valstybės sukūrimo faktas XIII a., bet ir kova už lietuvybės išsaugojimą XIX a. bei valstybės atkūrimas 1918 m. vasario 16 d.

Dėl to dar kartą atsiverčiau Justino Dementavičiaus knygą "Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija" ir radau paaiškinimą, kuo svarbi valstybė tautos gyvenime. Ji suvienija tam tikroje teritorijoje gyvenančias bendruomenes, nustato viešojo gyvenimo taisykles ir taip užtikrina įvairių politinių idėjų raišką ir jų įgyvendinimą. Dar vienas įdomus faktas iš šios knygos. 1795 m. žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o 1905 m. lietuvių politiniame gyvenime pradėta vartoti Lietuvos valstybės sąvoka. Tam, kad atsirastų ši sąvoka, prireikė 110 metų. Iki tos akimirkos viešajame gyvenime sklandė kunigaikštystės, viešpatystės, valstijos sąvokos. Nejau šiandien taip sunku suprasti, kad šiuolaikinę valstybę valdo ne aukštaičiai ar žemaičiai, o Lietuvos piliečiai, naudodamiesi demokratinės santvarkos teikiamomis galimybėmis?

Pilietinių galių stiprinimas yra svarbiausias Lietuvos valstybės prioritetas, o ne jų skaidymas arba tirpdymas regioniniame savitume. Tautinis kostiumas ir Lietuvos etnografiniai regionai atrado problemiškai, kai juose nerandame vietos nei lenkams, nei rusams, nei romams ar žydams. Be to, per daug didelio dėmesio nerodome ir tarpukario Lietuvos miestams bei jų tautinės sudėties kaitai Antrojo pasaulinio karo metais.

Trūnijanti atmintis

Suprantu, kad išaustos tapatybės gijos siekia ankstyviausius laikus, tačiau dar kartą atsiverskime jau primirštą Tomo Daugirdo knygą "Sparnuoto arklio dantys" (2008) ir išgirskime ten parašytus žodžius: "Kai nėra aiškios skirtingų kontekstų ribos, kai kultūrinėje apyvartoje vyrauja iš kontekstų ištrūkę ar į juos neįmąstyti paskiri kultūros reiškiniai ir skirtingų kultūros kontekstų atplaišos, susiejanti kultūra reikšis kaip vertybinis chaosas arba beformė įvairovė."

Dėl to atsiranda daug keistų sumanymų. A la piliakalnis miestelyje tam, kad pademonstruotum senovės Egipto faraono galią, tautiniai drabužiai priešmokyklinukams ir papildomos entnologijos pamokos mokykloje tam, kad jie taptų geresniais žmonėmis. Ir taip netikėtai vėl grįžti prie savo senelių sodybų ir šalia jų esančių kryžių. Kaskart atvažiavęs matai pamažu trūnijantį Radžiūnų kryžių, o dar tolėliau, beveik išnykusiame Kulundžių kaime, nykstančius Mackonių ir Vycioko kryžius. Jie yra tik nedidelė kruopelė sraunioje istorijos tėkmėje, tačiau kokia jų vieta Lietuvos istorijoje?

Galbūt kryžius pastatę žmonės turėjo tautinius kostiumus, nes jie, kaip žinome, buvo labai brangūs. Galbūt jie žinojo papročius, apeigas ar užkalbėjimus, kurie mena baltų laikus ir pradžiugintų ne vieną etnologą. Galbūt statydami kryžius jie turėjo kitų ketinimų. Galbūt verta klausti, kokią vieta tenka katalikybei šių žmonių gyvenime. Ir paskutinis klausimas: ar išaustai tapatybei rūpi dar stovintys kryžiai, kurie mena tarpukarį?

Šiandien, artėjant Pirmosios Lietuvos Respublikos šimtmečiui, verta susimąstyti, kiek esame nutolę nuo savo šeimos, kaimo ar miestelio praeities ir praradę asmeninį ryšį su ja. Juk labai lengva slėptis už vadovėlinės istorijos ar oficialių minėjimų. Ir dėl to atsiranda keistas reiškinys. Tarsi visi vieningai giedame Lietuvos himną ir taip deklaruojame pagarbą "Tautiškoje giesmėje" išsakytoms vertybėms, tačiau kartu nekreipiame dėmesio į šalia mūsų vykstantį trūnijimo procesą.

Gal ir neverta svarstyti, kaip kolektyvizacija ištuštino Radžiūnų ir Kulundžių kaimus, pavertė juos nykstančiu užkampiu. Gal neverta kapstytis praeityje ir būtina pamatyti pozityvą. Juk šalia yra gražūs Giedraičių, Bijutiškių ir Ambražiškių miesteliai, spindintys sovietinėmis baltomis plytomis. Bet viskas atrodo gana dramatiškai. Atsiranda keista alternatyva, kai reliktai, menantys Pirmąją Lietuvos Respubliką, pamirštami arba į juos nekreipiama dėmesio. Atrodo, kad šalia Kulundžių kaimo esantis Zamkakalnis (Zamkowa góra) Piliakalnių metais tampa svarbesnis nei tose vietovėse išgyventa 1918–1920 m. ar 1939–1940 m. drama. Kita vertus, niekas niekada tuo nesidomėjo ir viskas beveik jau paskendo užmaršties liūne.

Numelioruota istorija

Šios vasaros liūtis reabilitavo lietuvišką vasarą. Matydamas tyvuliuojančiais ežerais virtusias pievas susimąsčiau ne tik apie sovietmečių įvykdytos melioracijos techninę kokybę, bet ir apie šio pertvarkymo kultūrinę prasmę. Įdomu yra tai, kad pasigirdo pirmieji siūlymai įvesti etnologijos dėstymą mokyklose – akivaizdu, kokių pokyčių esame neįvertinę.

Pirmas pokytis – kolektyvizacija visiškai sunaikino tarpukariu vykdytos žemės reformos pertvarkymus kaime. Išlikusios kaimo sodybos tapo nesusipratimu bendrame gyvulininkystės kompleksų statybos plane. Antras – privačios žemės nuosavybės likvidavimas pavertė beprasmiškomis natūralias ūkininkų sklypų ribas, pvz., medžius, upelius, raistus ir t.t. Trečias – melioracija sukūrė atvirą kraštovaizdį. Atsirado arba ganyklos, arba dirbami laukai. Ketvirtas – mažas darbo užmokestis paskatino kaimiečius vykti į miestą ieškoti laimės. Penktas – įdomiausia. Mano senelių kaimo apylinkėse neliko nei Varliakapių (taip ir neišsikaiškinau, kodėl ta vieta taip vadinasi), nei Velėklių (kur laumės skalbdavo ir paklaidindavo žmones), nei Kapelių (senosios Radžiūnų kaimo kapinės, kurias jau n-tąjį kartą užarė), nei Velnio raisto (kur gyveno kažkoks padaras su kanopomis ir persekiodavo praeinačius pro šalį žmones), nei, atrodo, Kairio pievos, iš kurios namo grįžo pastipęs arklys su nudirta oda ir t.t. Pagalvokime, kaip mokysime mokinius etnologijos, jei vietoj kaimo ir jo istorijų yra tik numelioruota pieva ir kažkur palaukėje stovi trūnijantis kryžius.

Būtina stabtelėti ir susimąstyti ne tik apie Lietuvoje vykdytų sovietinių pertvarkymų brutalumą, bet ir apie bandymus užglaistyti praradimus, kuriuos sukėlė politiniai pokyčiai Antrojo pasaulinio karo ir vėlesniais metais. Išausta tapatybė nėra saugiklis ar priešnuodis, padedantis įveikti totalitarinės visuomenės viliones.