- Zigmas Jurevičius
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kad lietuviai moka žaisti ne tik krepšinį, buvo aišku dar prieš tris dešimtmečius, kai Kauno "Žalgiriui" dominuojant buvusios SSRS krepšinio aikštelėse, Vilniaus "Žalgiris" tapo viena įspūdingiausių regiono futbolo komandų. Tačiau dar skambiau tada Europoje triukšmavo rankinio atstovai.
1987-aisiais Kauno "Granitas" įspūdingai iškovojo Tarptautinės rankinio federacijos IHF taurę, o 1988 m. žaidė šių varžybų finale. Neatsiliko ir Vilniaus "Eglės" moterys, 1988 m. į Lietuvą parvežusios IHF trofėjų, o po metų vėl nukeliavusios iki pat finalo. Nepriklausomybės priešaušriu Lietuvos rankinis išgyveno tikrą aukso amžių. Vėliau Kauno "Granitas" dar prasibraudavo į Europos čempionų lygos grupių etapus, o vyrų rinktinė 1997-aisiais prasmuko į pasaulio pirmenybes Japonijoje. 1998-aisiais vyrai vienintelį ir paskutinį kartą pačiupo Europos čempionato kelialapį. Nuo to laiko visi gyveno apmaudžiomis nesėkmėmis ir viltimi, kad kažkada geri laikai sugrįš.
"Negaliu pasakyti, kiek dar metų mums reikės, bet gal kažkada ir pakartosime ankstesnės kartos pasiekimus", – prieš penketą metų man prasitarė Aidenas Malašinskas. Bene geriausias pastarųjų dešimtmečių šalies rankininkas savo šanso pagaliau sulaukė. Nors ir gerokai apsamanojusi lazda iššovė, mūsų vyrų rinktinei po 24 metų pertraukos atverdama duris į Europos čempionatą Slovakijoje. Galima teigti, kad lietuviai savo laimės paukštę pagavo tik todėl, kad finalinio etapo dalyvių sąrašas pirmą kartą buvo išplėstas net iki 24 komandų iš 46 dalyvavusių atrankoje. Tačiau matydami, kiek metų mūsiškiai siekė bilieto į elitą, kiek jų aukojosi, atidavė visas jėgas, bet baigė karjerą taip ir nepažinę šito jausmo, negalime nesidžiaugti. Ne būsimosiomis pergalėmis – jų Europos pirmenybėse turbūt nebus nė vienos. Kur kas svarbiau pasinaudoti šansu ilgam prikelti visą Lietuvos rankinį: gauti dėmesio, finansavimo ir sumūryti tvirtus pamatus gaivinant ne tik rinktinių, bet ir šlovingas mūsų klubinio rankinio tradicijas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Desalomėjizacija – būtina5
Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...
-
Kandidatų godos
12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...
-
Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės1
Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...
-
Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...
-
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...
-
Dresūros mokykla4
Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...
-
Pravieniškių choras – be solisto9
Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...
-
Nekantriųjų karta5
Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...
-
Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė3
Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...
-
E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...