Quantcast

Lagaminai, pilni praeities

Nežinau, kaip jums, bet man oro uostai visuomet sukelia filosofinių pamąstymų. Ten gali stebėti tarsi sutrumpintą ir išgrynintą viso gyvenimo versiją. Už širdies griebiantys atsisveikinimai ir rūpestingi "paskambink, kai atvyksi", apsikabinimai po metų nesimatymo, o kartais elementarus laiko stūmimas nuobodžiaujant. Kad jau laike smarkiai išsitęsė manosios kelionės maršrutas, turėjau laisvų valandų patyrinėti aplinką. Ir kažkaip susimąsčiau, kaip dažnai mes tampomės savąjį bagažą. Ne oro uostuose.

Žmogiškoji logika neretai linkusi į išankstinius nusistatymus, ypač kai kalba pasisuka apie bendravimą su kitais. Ypač kai tas bendravimas – romantinis. Ypač jei tie nusistatymai gimė iš nemalonios patirties. Kažkada nudegė žmogus nuo karštų jausmų, o paskui visą likusį amželį kankina save ir aplinkinius iš baimės, kad tai pasikartos. Taip iki maksimumo padidindamas riziką, kad būtent tai tikrai ir nutiks.

Štai kad ir toji patologinio pavydo tema. Būna, kartą perėję visus patirtos išdavystės pragaro ratus, žmonės tampa tiesiog paranojiški. Naujam mylimajam užtrukus benešant šiukšles, jau įsivaizduoja kaip jis ar ji kažkur užsiima seksu. Antrajai pusei į vonią su savim pasiėmus telefoną jau regi, kaip skambinama meilužiui. Įdėmiau užsižiūrėjus į praeivį tuoj sulauksi kaltinimų "Tai gal ir eik su juo permiegoti!" Teisybės dėlei, kuo ilgiau bendrauji su paranojišku pavyduoliu, tuo realiau, kad vieną dieną tokių minčių iš tikrųjų gali atsirasti.

Arba kentėjusieji, kai juos, bent jau pačių manymu, be jokios priežasties paliko antroji pusė, nusprendžia, kad scenarijus būtinai pasikartos ir taip įsikimba į naują simpatiją, taip neleidžia kvėpuoti dusinančiu dėmesiu ar kontrole, kad žmogui išties kyla refleksas bėgti kuo toliau.

Sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga.

O kur dar (dažniausiai) vyrukai, apkandžioti kokios aštriadantės barakudos? Su tolesniame gyvenime atsirandančiomis moterimis jie kartais ima elgtis it tie anekdotiniai suvalkiečiai šykštuoliai. Ir su tokiais bendraujant erzina visai ne tai, kad tenka į pasimatymą imti piniginę. Bent jau aš net nepalaikau tos nuomonės, kad vyras privalo mokėti visur nuo A iki Z. Bet užmuša tas įtarus žvilgsnis – lyg į vagilę. Tarsi gaištum laiką ir energiją, imituotum simpatiją ir viskas tik dėl puoduko kavos.

Bet žanro klasika patyrus nelaimingą meilę yra apskritai nuspręsti atkeršyti priešingai lyčiai – jos nebeprisileisti. Rėkti, kad meilės nėra. Bet kad yra. Ir matyt, pasitaikė labai stipri, jei šitaip skauda. Pabūti su savimi, kol atsiras tikrai patinkantis žmogus – puikus sprendimas, bet, jam atsiradus, nerti į krūmus, mano kuklia nuomone, kvailystė. Aplink draugai tuokiasi, vaikučius gimdo, o tu kartoji it mantrą "meilės nėra" ir sėdi sau vienas kaip pirštas (ar keiti kompaniją kas savaitgalį). Ot atkeršijai! Ot kažką įrodei!

Ir tų, kurie kartą nudegę ima su įtarumu žvelgti į visą priešingą lytį, baisiai daug. Sveika savisauga sveikintina, joje nieko blogo nėra, tačiau peržengti liniją ir į įbristi į manijos vandenis nesunku. Ir ne pyragai tam ar tai, kuris tokiu atveju atsiduria šalia. Nes tuomet moteris ar vyras gali tau nuoširdžiausiai linkėti viso geriausio, o tu tik lauksi surauktais antakiais, kol pakiš kiaulę. O kaip jam ar jai jaustis? Negana to, kad brangus asmuo nepelnytai laiko niekšu, tai dar kasdieniam tavo gyvenimui įtaką vis daro vaiduoklis iš jo praeities.

Būtent tai ir liūdniausia. Kad purvus, kuriuos išgyvenus reikėtų pamiršti ir versti švarų lapą, tempiamės sau iš paskos. Kur ten tempiamės, tiesiog tepliojame jais tą švarų lapą, kol šis tampa juodas. O tada sakom, kad visa knyga brokuota. Užuot atleidę mus įskaudinusiems asmenims arba paprasčiausiai pasiuntę juos velniop, taip suteikiame jiems milžinišką galią. Įduodame į rankas jėgą, vieną kartą pakartinus mums gyvenimą, per atstumą ir be jokių pastangų gadinti jį toliau. Mums ir tiems, kuriems rūpime. O sunkūs praeities lagaminai tikrai nesiliaus skaudžiai daužyti kojų. Bent jau iki tol, kol suprasime: bausti žmogų už kieno nors kito padarytas šunybes – kvaila ir neteisinga. Pastarasis supratimas neateina lengvai, ypač jei dar neseniai naktimis ašarojai į pagalvę. Bet, patikėkite, be sunkaus bagažo lengviau visiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AK

AK portretas
Sutikus tokią gerą merginą viskas gali būti lengviau (bent kurį laiką), tik bėda kad jos poretės.

Aaa

Aaa portretas
Kai tave isdave- tai tas pats kad sulauze rankas- atleist gali , o abkabinti jau Ne ( L. Tolstoj)

Xxx

Xxx portretas
Itarus zmogus ne tik uzmusa meile,bet ir save sulosina
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    1
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

Daugiau straipsnių