Kuo vergovės tema svarbi Vidurio ir Rytų Europai?

Judėjimas „Juodųjų gyvybės svarbios“ buvusioms pavergtosioms tautoms gali atrodyti tolima problema, ir tą patį galima pasakyti žvelgiant iš priešingos pusės. Protestuotojai Jungtinėse Valstijose ir kitur galvoja, kad visi baltieji yra daugmaž vienodi. Vis dėlto žmonės iš šalių į rytus nuo Vokietijos neatliko jokio vaidmens europiečiams kolonizuojant Afriką, Aziją ir Lotynų Ameriką. Šio šalys negavo naudos iš prekybos vergais. Jų juodaodžių bendruomenės – nežymios.

Tačiau tereikia pasidomėti atidžiau, ir panašumai žvelgiant abiem kryptimis atrodo sukrečiantys.

Pradėkim nuo vergovės. Europoje ji buvo panaikinta maždaug tuo pat metu, kaip ir Jungtinėse Valstijose. Valakijoje, kuri dabar yra dalis šiuolaikinės Rumunijos, prekyba vergais čigonais (dabar dažniau vadinamais romais) baigėsi tik 1856 metais. Rusijos imperijoje baudžiauninkai buvo išlaisvinti 1861-aisiais. Jungtinėse Valstijose konstitucijos 13-oji pataisa panaikino vergovę 1865 metais.

XVI amžiaus viduryje, maždaug tuo pačiu metu, kai europiečiai naujakuriai atnešė vergovę į Šiaurės Ameriką, publicistas, žinomas kaip Mykolas Lietuvis, rašė, kaip totoriai kastruodavo vergus, „nupjaudavo jiems ausis ir šnerves, žymėdavo skruostus ir kaktas įkaitinta geležimi, dieną versdavo dirbti sukaustytus grandinėmis ir pančiais, o naktį – uždarydavo į kalėjimus“. Jų maistas būdavo kirmėlėta pašvinkusi mėsa. Na, o jaunos vergės būdavo laikomos jų šeimininkų „gašliems malonumams“.

Vergovės palikimas tebėra gausus: pavyzdžiui, daugumos latvių ir estų pavardžių menka įvairovė kyla iš XIX amžiaus pradžios, kai baudžiauninkams pagaliau buvo leista rinktis vardus. Romų – teoriškai laisvų, bet praktiškai visuomet užimdavusių žemesnę ekonominę, socialinę ir politinę padėtį – patiriami sunkumai atkartoja juodaodžių amerikiečių patirtį.

Panašumų galima įžvelgti ir Amerikos autochtonų žudynės per „indėnų karus“, vykusius nuo XIX amžiaus vidurio iki to šimtmečio pabaigos. XIX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Rusijos imperija vykdė genocidą Čerkesijoje, iš kurios šimtai tūkstančių žmonių pabėgo dėl teroro ir marinimo badu. Išlikusiųjų palikuoniai tebegyvena Sirijoje ir kitose buvusiose Osmanų imperijos dalyse. Šios tautos didžiausia nesėkmė – kad genocidą ji patyrė prieš atsirandant modernioms komunikacijos priemonėms, nuo likusio pasaulio daugiausiai atskirtame regione. Čerkesų likimas buvo beveik niekam nežinomas, kol Oliveris Bullough atgaivino jų istoriją 2011 metais išleistoje savo knygoje „Tebūnie mūsų šlovė didi“ (Let our Fame be Great).

Šį mėnesį estai, latviai ir lietuviai, taip pat lenkai, rumunai ir ukrainiečiai mini sovietinių trėmimų metines. Žmonės būdavo išplėšiami iš savo tėvynės ir pavergiami, tik jie gabenti gyvuliniais vagonais, o ne Atlanto vandenynu plaukiojusiais laivais. Tačiau badas, troškulys, siaubas ir pažeminimas – bei aukų skaičius – atrodo itin panašus.

Žinoma, didžiausią skirtumą lėmė Rusija – joje vergovę palaikė ne užjūrio viešpačiai, o pačios šalies valdytojai. Kaip 2011 metais savo revoliucingoje knygoje „Vidaus kolonizacija. Rusijos imperijos patirtis“ (Internal Colonization: Russia’s Imperial Experience) atkreipė dėmesį Aleksandras Etkindas, vietos valdytojai išsiskyrė iš kitų, nes savo valstybėje jie elgėsi panašiai, kaip kitų šalių galingieji tvarkėsi savo užjūrio valdose. Beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą (kailių ir medienos – valdant Romanovams, mineralinių žaliavų – atėjus sovietams) papildė beširdiškas abejingumas daugumai kitų į šį procesą įtrauktų žmonių. Trumpai tariant, Rusija buvo ir imperializmo vykdytoja, ir jo auka.

Paskatintos įniršio, išprovokuoto Amerikos policijos brutalaus elgesio atvejų, daugelis Vakarų šalių pradeda kelti platesnius klausimus apie savo istoriją. Šie klausimai yra sunkūs – viena vertus, jie iškelia kompensacijų už įvykdytus nusikaltimus temą, o kita vertus, jie yra pavėluoti. Jie pabrėžia, kaip iškraipytai ir fragmentiškai prisimenama praeitis.

Kad ir būdamos tolimos šiems reikalams, Rusijos ir sovietų imperializmo aukos dėl tokių klausimų turėtų džiūgauti – jų diena irgi kada nors ateis. 


Šiame straipsnyje: rasizmasvergovėprotestaiEuropa

NAUJAUSI KOMENTARAI

šiaip

šiaip portretas
Lietuvai neaktualu,ta tema,nėi prieskonių vežėm iš Indijos,nėi aukso,nėi vergų,ir straipsnio neskaičiau,vien pamačius autorių

lkauniete

lkauniete portretas
...Kodel -nenori apie Ostindijos ,bengalijos it kitus????papasakos ir apie tai..O dabar ---apie visu europos ir uzatlantes vergvaldziu panashumus" juodieji "svaigsta "" ,kad tik juos lyg preke ishveze is ju Afrikos[o surinkdavo vergijon!!! ju paciu gentainiai!!] Mus treme ---baltaodziai -gaivalai,, kaip ir juoduosius surishtus I laivus tempe ju patys juodaodziai… Geras straipsnis------…..nors labai nyku ---be K.Navako straipsniu...o ir S,Pociaus straipsniai ???kur

Bravo

Bravo portretas
visada įdomu ir naudinga statyti
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • (Ne)šventinė laimė
    (Ne)šventinė laimė

    Žinau, negražu įsistebeilyti, bet dievaž nesusilaikau, nugirdusi vieną pokalbį, patyrinėti – ir kas gi tos moterys? "Kaip švęsi laisvadienius?" – klausia viena, turėdama mintyje Valstybės dienos prailgintą savaitgalį. &...

  • Modernumo dvasia Raseiniuose
    Modernumo dvasia Raseiniuose

    Koks namas galėtų būti vadinamas geriausiu pasaulyje? Galbūt tas namas dar net nepastatytas, o bus pastatytas kada nors ateityje. Futurologas ir kartu paveldosaugininkas Dirkas H.R. Spennemannas prognozuoja, kad tokia ateitis visai įmanoma ir kad su dirbt...

    1
  • Nepakeičiamų būna
    Nepakeičiamų būna

    Kartais nuožmius karus ar revoliucijas sukelia atsitiktinumai. Aplinkybės sukrenta taip neįtikėtinai, kad į hierarchijos viršūnę išstumia kokius nors aludžių radikalus, kaip kad, pavyzdžiui, nutiko prieš beveik 100 metų Vokietij...

    2
  • Indėnų širdys – svarbios
    Indėnų širdys – svarbios

    Sakoma, kad tai įvyko vieną saulėtą tryliktojo ar keturioliktojo mūsų eros amžiaus rytą. Jauna į suaugusiųjų pasaulį žengianti mergina pabudo ir pakilusi iš savojo guolio ėmė ruoštis svarbiausiam gyvenimo įvykiui – vedyboms....

    5
  • Amžiaus cenzo dilema
    Amžiaus cenzo dilema

    Jaunystės kulto vėjų idėjos jau siaučia ir parlamente. Vos pradėjus svarstyti Konstitucijos pataisą, kuria siūloma leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21-erių, netruko atsirasti dar viena iniciatyva, siūlanti leisti parlamentaro mandato siekti jau ir n...

    5
  • Kelias į išsilaisvinimą iš prietarų
    Kelias į išsilaisvinimą iš prietarų

    Šiandieniniame pasaulyje universitetai turėtų kurti globalų tinklą, kuris leistų efektyviai bendradarbiauti be sienų – tiek geografinių, tiek disciplininių. Tačiau tam reikia tarptautiško mąstymo, kurio šiandien dar trūkst...

    3
  • Vanderdekenas – amžiams
    Vanderdekenas – amžiams

    Šiandien baigiasi precedento neturintis politinis šou – savaitę trukęs išankstinis balsavimas dėl Rusijos konstitucijos pataisų. Pagrindiniai klausimai – šalies įstatymų viršenybė prieš tarptautinę ...

    8
  • Ne visi grįžo iš karantino
    Ne visi grįžo iš karantino

    Valdžia skaičiuoja į biudžetą nesurinktus mokesčius, verslas – neuždirbtus pelnus, o žmonės – padidėjusias išlaidas. Jos didenybė infliacija nuo koronaviruso beveik nenukentėjo – šį birželį, palyginti su pernyk&sc...

  • Teismai: lopysime spragas ar kursime efektyvią sistemą?
    Teismai: lopysime spragas ar kursime efektyvią sistemą?

    Paskelbta Valstybės kontrolės atlikto teismų sistemos audito ataskaita parodė, kad pagal vidutinę civilinių bylų nagrinėjimo trukmę Lietuva pirmauja ES kaip greičiausiai jas nagrinėjanti valstybė. Puikus įvertinimas, tačiau ta pati ataskaita rodo...

    3
  • Kuo prasikalto Albinas?
    Kuo prasikalto Albinas?

    Nacionalinė išmintis byloja: atšyla oras, pakyla ir noras. Tai akivaizdu kalbant ir apie pajūrio ekshibicionistus, kurie kiekvienąkart sykiu su kaitra atskuba "darbuotis" į kopas. ...

    19
Daugiau straipsnių