Daugelis paprastų amerikiečių pradėjo svajoti apie grįžimą namo, o griuvėsių užverstoje duobėje pasislėpęs Kimas gailiai raudojo. Jis vis dar nevalingai šypsojosi, tačiau jo veidu sruvo ašaros, kurios lėtai ir jausmingai krito ant purvinos žemės. Netoliese surištas, užkimšta burna miegojo Kimo sūnus, būsimasis socialistinės monarchijos paveldėtojas Kim Jong-Ilas (1941–2011).

Po amerikiečių puolimo jaunąjį Kimą ištiko isterijos priepuolis. Jis pradėjo spardytis, šaukti ir kandžiotis, tad saugumo sumetimais raudonieji vado atžalą surišo. Degtinės švirkštu suleidusi rusė seselė tvirtino, kad dėl psichozės kaltos nesibaigiančios amerikietiškų filmų peržiūros.

Vyresnysis Kimas girdėjo, kaip iš padangėse skrendančių lėktuvų krintančios bombos lygino su žeme kaimus, miestelius ir miestus. Iki pat šios akimirkos jis negalėjo pamiršti, kaip pionieriai, norėdami padrąsinti savo giminaičius, ėmė traukti Kim Il-sungą šlovinančią dainą ir buvo praryti pragaištingų napalmo nasrų.

Raudodamas ir kūkčiodamas Kimas ėmė linguoti pirmyn atgal, it girtaujančios motinos sugyventinio prievartaujama paauglė. Laikui bėgant, jį užplūdo mazochistinio pobūdžio ekstazė, tačiau priešais save jis vis dar regėjo pajuodusius it sudegintas jautienos kepsnys pionierius ir arogantišką D.MacArthuro veidą.

Kimui atrodydavo, kad tolumoje stovintis asistentų apsuptas amerikietis stebi jį pro žiūronus. Kimo vizijoje D.MacArthuras patraukdavo įtaisą sau nuo veido, tačiau vis tiek žvelgdavo korėjiečio pusėn išdidžiu,  Vercingetorigą (82–46 m. pr. Kr.) triuškinančio Gajaus Julijaus Cezario (100–44 m. pr. Kr.) žvilgsniu.

Generolą filmuojančiam neblaiviam operatoriui atrodydavo, kad šalia stovinčios patrankos vamzdis tupi D.MacArthurui ant peties it papūga.

„Padėk man, Svirplininke Mao“, – mintyse kartojo Kimas daugybę kartų, linguodamas pirmyn ir atgal.

Teigiama, kad Mao (1893–1976) daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, tad nieko neturėtų stebinti faktas, kad, saugiai sėdėdamas už tūkstančio mylių, jis savo mintimis išgirdo negandų prislėgto Kim Il-sungo pagalbos šauksmą. Suvokęs, ko jo prašoma, Mao pradėjo spiegti savo šaižiu, kone moterišku balsu, kuris,  pasiekęs aukščiausią natą, pajėgdavo sutrupinti neįkainojamas senovines vazas.

Spiegimo metu iš Mao burnos ėmė šokinėti svirpliai. Išplitę po visą Kiniją, vabzdžiai gaujomis puldavo paprastus kinus ir įsiskverbdavo į žmogaus organizmą pro ausis, nosies šnerves, burną bei išangę. Svirplių užvaldytas kinas imdavo rėkti nesavu balsu ir, čiupęs pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą, išsiplėtusiais vyzdžiais bėgdavo Korėjos pusėn.

Teigiama, kad tų metų žiemą Korėjoje tvyrojo klaikus, kaulus stingdantis šaltis. Apie grįžimą namo svajojantys amerikiečiai buvo ką tik paminėję savąją Padėkos dieną, kai nakties gilumoje suskambo gongas. Vėliau savo garsus ėmė skleisti trimitas ir pasigirdo veriantis šimtų tūkstančių balsų klyksmas.

Svirplių užvaldyti kinai visada puldavo gaujomis, dažniausiai naktį. Banga po bangos jie plūsdavo į priešo teritoriją, siekdami sutraiškyti jį savo skaičiumi, o veriantis šimtų tūkstančių žmonių riksmas pasauliui pranešdavo apie tyriausią sielos pašaukimą – sunaikinti Pirmąją JAV jūrų pėstininkų diviziją.

Teigiama, kad kūnų grobikų spiečiams pavyko visiškai izoliuoti netoli dabartinio Hamhungo miesto (Pietų Hamgiongo provincija) buvusias amerikiečių pajėgas.

Jauni amerikiečių kariai nebekovojo už savo šalį ar idealus, jie kovėsi dėl savų gyvybių. Siaubingi žiemos šalčiai gadino techniką, o dėl sustingusios žemės nebebuvo galimybės smėliu pripildyti maišų. Tad siekdami sukurti priedangą nuo priešo kulkų, amerikiečiai pradėjo statyti sienas iš žuvusių korėjiečių ir kinų lavonų.

JTO pajėgoms pasisekė atsilaikyti, tačiau tai buvo jų atsitraukimo iš Šiaurės Korėjos žemės pradžia. Baigiantis 1950 m. gruodžiui, Kinijos pajėgos puolė Seulą ir kitų metų sausio mėnesį Pietų Korėjos sostinė trečią kartą pakeitė savo šeimininkus.

JTO pajėgų kovinė dvasia smuko, o D.MacArthuras buvo priverstas ieškoti išeities. Greitai jam kilo mintis dar labiau išplėsti karą.

„Reikia pradėti komunistinės Kinijos blokadą, įtraukti Taivane įsikūrusius Chiang Kai-sheko (1887–1975) žmones ir naudojant branduolines  bombas paversti Korėjos bei Kinijos pasienį žmogui neįžengiama dykyne“, – mąstė generolas.

Demokratas Harry S.Trumanas (1884–1972) jau buvo panaudojęs dvi branduolines bombas Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu, tačiau šį D.MacArthuro pasiūlymą įvertino skeptiškai.

Manoma, kad vėliau generolas nusiuntė skundus Respublikonų partijai, ir laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų stovykloje prasidėję vidaus politikos nesutarimai baigėsi D.MacArthuro atleidimu.

Atrodė, kad tai gėdinga puikios kariškio karjeros pabaiga, tačiau tėvynėje D.MacArthuras buvo pasitiktas it roko žvaigždė. Kažkas netgi prabilo apie jo kandidatavimą į JAV prezidento postą. 1951 m. balandžio 19 d. generolas pasakė atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese.

„Nuo to laiko, kai Vest Pointo aikštėje daviau priesaiką, pasaulis apsivertė daug kartų, viltys ir svajonės seniai išbluko, bet aš vis dar prisimenu populiarios to meto kareivinių baladės priedainį, išdidžiai skelbiantį: „Seni kareiviai niekada nemiršta, jie tiesiog išnyksta.“ Ir kaip tas senas baladės kareivis aš baigiu savo karo tarnybą ir tiesiog išnykstu, senas kareivis, stengęsis atlikti savo pareigą, kaip jam buvo Dievo leista tą pareigą suprasti. Sudie“, – ištarė D.MacArthuras, tarsi koks visą gyvenimą Alfredo Josepho Hitchcocko (1899–1980) terorą filmavimo aikštelėje kentęs Holivudo aktorius.