Siekiant ją grąžinti liaudžiai, prasidėjo atviras teroras prieš stambius žemvaldžius bei turtingesnius valstiečius. 1956 m. komunistinė valdžia inicijavo "Šimto gėlių kampaniją", skatinusią visus pareikšti savo nuomonę įvairiausiais vidaus valstybės klausimais bei pateikti siūlymus, kaip geriau įtvirtinti komunistinę santvarką. Deja, iš pareikštų nuomonių valdžia sužinojo, kad beveik niekas jokio komunizmo  nenori.

1957 m. liepą buvo pradėtas prieš "dešiniuosius" nukreiptas teroras, trukęs dvejus metus. Dešiniojo liaudies priešo statusą pelnydavo ne tik tikri komunizmo oponentai, bet ir valdančiosios partijos nariai. Vienas jų – Zhu Rongji (1928),  būsimasis Kinijos ministras pirmininkas (kuriuo tapo 1998–2003), buvo išmestas iš Komunistų partijos už tai, kad kritikavo Mao ekonominę politiką.

Kai kas mano, jog "Šimto gėlių kampanija" tebuvo gudrūs spąstai, siekiant identifikuoti užsimaskavusius priešus. 1958 m. Kinijos valdžia pradėjo "Didžiojo šuolio" kampaniją. Komunistai tikėjo, jog šis dvasingas penkerių metų ekonominis ir socialinis planas padės agrarinei valstybei itin greitai pasiekti socialistinę utopiją.

Žaibo greičiu buvo pradėta šalies kolektyvizacija ir industrializacija. Privati ūkinė veikla buvo uždrausta, o ja užsiimantys žmonės – persekiojami.

Žemė suvienyta į dvasinguosius kolūkius ir šen bei ten steigiamos komunos, kuriose praktiškai išmėgintas naujas kolektyvinis gyvenimo būdas. Siekiant pagerinti žemės ūkio produkcijos rodiklius ir taip įrodyti laisvosios rinkos ekonomikos atsilikimą, imta taikyti sovietinių žemės ūkio alchemikų iškontempliuotas idėjas.

Mažoje lauko teritorijoje buvo sėjama žymiai daugiau skirtingų augalų sėklų nei įprastai, o patys laukai ariami kone dviejų metrų gylio vagomis. Alchemikų nuomone, šios revoliucinės naujovės turėjo padidinti derlių kelis kartus, tačiau "Didžiajam šuoliui", kaip ir viskam, ko griebėsi komunistai, buvo lemta patirti skaudžią nesėkmę.

1959 m. kilo badas, per daugiau nei dvejus metus pražudęs nuo 30 iki 50 mln. žmonių. Nors valdžia visą kaltę vertė potvyniams, sausrai ir kitoms gamtos stichijoms, žengimas komunistinio rojaus link de facto buvo atidėtas.

Beveik tuo pat metu valdančioje partijoje įvyko skilimas tarp poetiškomis iliuzijomis gyvenančio, nuo valstybės valdymo atsitraukusio Mao, ir pragmatiškesnių nomenklatūrinio partijos elito atstovų, tapusių valdančiąja klase.

Pirmininkas Mao staiga ėmė suprasti, kad valdžia slysta jam iš rankų. 1966 m. oficialiai paskelbta, kad proletariato kova Kinijoje prarado savo tikrąją dvasią ir jai reikia radikalių pokyčių bei šviežio jauno kraujo.

Prasidėjo Kinijos kultūrinė revoliucija. Oficialus jos tikslas – sunaikinti valstybėje kapitalizmą ir pašalinti nacionalistų agentus, įsiskverbusius į šalies Komunistų partijos valdančiuosius sluoksnius.

Tuo pat metu paskelbiamas karas keturioms "atgyvenoms" – papročiams, kultūrai, įpročiams ir idėjoms. Po šia skambia retorika slėpėsi pats banaliausias komunistų partijos vidaus karas tarp "pranašo" Mao ir gerokai paprasčiau į viską žiūrinčių nomenklatūrininkų.

Pagrindine smogiamąja revoliucijos jėga tapo jaunimas. Visoje šalyje paaugliai ir studentai pakilo į Raudonąjį vaikų kryžiaus žygį. Garsiai rėkdami ir mojuodami mažąja Mao knygele, "raudonieji sargybiniai" (hong weibing) savo pavyzdžiu greitai užkrėtė ir kitas socialines grupes (net Kinijos raudonoji armija skilo į kelias dalis).

Galvą nunarinęs "liaudies priešas", jam ant kūno prikabinta lentelė su užrašytomis "nuodėmėmis" ir aplinkui stovinti, rėkianti arba piktai besišaipanti "teisuolių" minia. Šis peizažas su viešu pažeminimu, kankinimais, įkalinimu, ištrėmimu į provinciją, turto atėmimu ir viešomis egzekucijomis tapo įprastu vaizdu Kultūrinės revoliucijos dienomis.

Ne ką mažesnė žala buvo padaryta ir tradicinei Kinijos kultūrai – viešų vandalizmo orgijų metu sunaikinta tūkstančiai neįkainojamų artefaktų.

Tuo pat metu senąsias "atgyvenas" keitė Mao asmenybės kultas, pakylėjęs jį iki ankščiau valdžiusių imperatorių dieviškumo. Ši beprotybė, galėjusi peraugti į pilietinį karą, dažniausiai pasiglemždavo ne tik komunizmui nepritariančius asmenis ar Mao konkurentus (pvz., Liu Shaoqi (1898–1969) bei Dengą Xiaopingą (1904–1997), bet niekuo dėtus žmonės, tapusius pavydo, šmeižto ar nesusipratimų aukomis.

Kinijos kultūrinės revoliucijos siaubas užfiksuotas itin vertinamame Cheno Kaige‘o (1952) filme "Sudie, mano sugulove" ("Ba wang bie ji", 1993). Šios juostos, pasakojančios apie dviejų Pekino operos teatro aktorių draugystę neramumų Kinijoje metu, kūrėjas paauglystėje pats buvo "raudonųjų sargybinių" judėjimo narys. Kaip ir daugelis jo draugų, C.Kaige‘as tada viešai išsižadėjo savo tėvo (taip pat žinomo menininko).

Šalyje siautėjant kultūrinei revoliucijai, Kinijos valdžia vos išvengė perversmo, kurį slapta rengė ketvirtoji Mao žmona, iš kaimo kilusi aktorė Jiang Qing (1914–1991) bei generolas Lin Biao (1907–1971). Planams žlugus, L.Biao su šeima bei šalininkais bandė bėgti į SSRS, tačiau jų lėktuvas buvo numuštas virš Mongolijos. J.Qing pavyko nuslėpti, kad ji dalyvavo sąmoksle.

Šalies viduje dominuojant beprotybei, užsienio politikoje buvo imtasi stebėtinai išmintingų veiksmų. 1971 m. balandį JAV stalo teniso komanda gavo netikėtą kvietimą apsilankyti Kinijoje. Tų pačių metų liepą slapto vizito atvyko pats Henry Alfredas Kissingeris (1923), o 1972-ųjų vasarį Kinijoje oficialiai apsilankė ir Richardas Milhousas Nixonas (1913–1994), tuo šokiruodamas JAV visuomenę.

Tais pačiais metais į politinį gyvenimą grįžo D.Xiaopingas, kurį Mao režimas nesėkmingai bandė sunaikinti, ištremiant jį į gilią provinciją. Pats Mao mirė 1976 m. rugsėjo 9 d.