Kol mes delsiame, Ukraina kraujuoja

Ukrainiečiams negaila aukotis. Jie matė, kaip Rusija elgiasi su žmonėmis „išlaisvintose“ teritorijose. Geriau rizikuoti mirtimi, nei taip gyventi.

Dauguma Vakaruose irgi nepavydi ukrainiečių aukų. Patogiausia, kad kiti žmonės nori mirti už mūsų laisvę, slopindami Rusijos agresiją ir silpnindami Kremliaus ginkluotąsias pajėgas. Prireiks daug metų, kol Rusija atsities po savo nuostolių. Kad ir kas nutiktų Ukrainoje, Vakarai įgijo brangaus laiko sutvarkyti savo saugumą. Kaip dėkingumo ženklą pažadėjome daugiau ginklų ir galbūt netrukus dalį jų atsiųsime.

Kiti mano, kad net ir toks požiūris yra pernelyg griežtas. Mažuma, kurios pavyzdys – praėjusį savaitgalį kai kuriose Vakarų sostinėse surengtos demonstracijos, ukrainiečius laiko neramumų sukėlėjais arba suklaidintais Vakarų karinio pramoninio komplekso pėstininkais. Šie žmonės yra suklaidinti, kad taip atkakliai gina savo šalį. Jie turėtų suvokti, kad net blogiausia taika yra geriau už geriausią karą. Kiekviena diena, kai kovos tęsiasi, didina eskalacijos ir platesnio Rytų ir Vakarų konflikto pavojų. Tai didina maisto ir degalų kainas ir atitraukia mūsų dėmesį nuo kitų neatidėliotinų klausimų.

Ukrainiečiai stebėtinai kantriai žiūri į šias savanaudiškas, introvertiškas draugų diskusijas. Tačiau tikrovė yra tokia, kad išorinė pagalba vis dar yra per menka ir per vėlyva. Jei didžiosios Vakarų šalys 2022 metų pradžioje būtų suteikusios bent mažytę dalelę karinės, diplomatinės ir finansinės paramos, kurią siūlo dabar, karas niekada nebūtų prasidėjęs; Ukraina būtų buvusi pernelyg gerai apsaugota. Kuo anksčiau ir kuo didesnė pagalba būtų buvusi suteikta, tuo mažesnė žala būtų buvusi padaryta ir tuo arčiau pergalės būtume.

Kaip „Financial Times“ rašo ekonomistas Adamas Tooze'as, karo kaina Vakaruose buvo nereikšminga, palyginti su ankstesnių karinių nuotykių standartais. Jungtinės Valstijos iki šiol Ukrainai išleido 0,21 proc. savo BVP – tai yra mažiau nei vidutiniškai per metus išleisdavo nesėkmingam dalyvavimui Afganistane. Per pirmąjį Persijos įlankos karą 1991 metais Vokietija pasiūlė tris kartus daugiau, kad padėtų sąjungininkams išvaryti Sadamo Huseino okupantus irakiečius iš tolimo Kuveito, nei dabar padeda Ukrainai.

Kodėl Vakarai tokie neryžtingi? Viena iš teorijų ta, kad mes bijome Ukrainos pergalės. Tiekiame tik tiek pinigų ir ginklų, kad Rusija nenugalėtų, bet ne tiek, kad užtikrintume lemiamą jos pralaimėjimą. Toks ciniškas požiūris, manau, negalėtų būti taip ilgai slepiamas suinteresuotų vyriausybių.

Labiau tikėtina, kad Vakarams trūksta politinių ir ekonominių pajėgumų. Mes norime tikslų, bet ne priemonių. Mūsų karinės atsargos per daug skurdžios. Vladimiras Putinas yra pasirengęs pervesti Rusiją į karo ekonomiką ir sutikti su didžiuliais smūgiais gyvenimo lygiui ir ilgalaikiam augimui. O mes – ne.

Didelis klausimas, ar tai tik laikinas politinės valios trūkumas, ar gilesnis dalykas. Ukrainiečiai tikisi, kad įvykių logika ir jų pačių lobistinė veikla galiausiai atneš reikiamą pagalbą. Niūresnė interpretacija yra ta, kad Vakarų politinės sistemos, susidūrusios su didžiulėmis problemomis – klimato kaita, pasaulio ekonomikos, nevienodos šiaurei ir pietums, neteisingumu ir pandeminių ligų grėsme – tiesiog neturi reikiamų sprendimų priėmimo gebėjimų. Panašiai bejėgiai esame ir prieš pasaulinę autokratijos ašį, kuri dabar formuojasi tarp Pekino ir Maskvos per Teheraną.

Pamatysime. Tačiau aišku, kad kol mes delsiame, Ukraina kraujuoja.