Rasine segregacija ir diskriminacija grįsta, apartheidu vadinama santvarka Pietų Afrikos Respublikoje vyravo beveik 50 metų.

Ši sistema priminė feodalines rasines kopėčias, kurių viršuje atsidūrė etninė mažuma – baltųjų kolonistų palikuonys, vadinamieji afrikanai. Žemiau jų buvo atvykėliai iš Azijos ir "spalvotieji" (žmonės, kurių tėvai ar protėviai priklausė skirtingoms rasėms). Žemiausioje pakopoje atsidūrė didžiąją dalį gyventojų sudarantys juodaodžiai.

Sistemos kūrėjai numatė, kad visos šios etninės grupės privalės gyventi ir lankytis vien joms pritaikytose zonose, negalės įžengti į kitos grupės erdvę ir sąveikauti tarpusavyje. Taip pat skirtingos etninės grupės gaudavo skirtingos kokybės socialines paslaugas, skyrėsi jų galimybės įsidarbinti ar įsigyti nekilnojamojo turto.

Vėliau vidinis "mažasis" apartheidas buvo įvestas ir pačioje juodaodžių bendruomenėje.

Kaip ir SSRS ar šiuolaikinėje Kinijoje, to meto Pietų Afrikoje, siekiant įgyvendinti režimo tikslus, naudotos autoritarinio pobūdžio priemonės – agresyvūs jėgos struktūrų veiksmai, nukreipti prieš žmogaus teisių aktyvistus ar taikius protestuotojus, šališki teismai su iš anksto nulemtais verdiktais, politinės žmogžudystės, viešai skelbiama demagogija (Šaltojo karo metu apartheido režimas dažnai manipuliavo komunizmo baime, siekdamas pateisinti savo rasistinę politiką) ir t. t.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje valdančiosios Pietų Afrikos baltųjų jėgos, Nacionalinės partijos atstovai, ėmė suprasti, kad apartheidu vadintas groteskiškas anekdotas ne tik neduoda norimų rezultatų, bet ir stumia šalį į lėtą agoniją.

1990 m. vasarį Pietų Afrikos valdžia nusprendė legalizuoti Afrikos nacionalinį kongresą ir kitas politines organizacijas, pasisakiusias prieš apartheido sistemą ar kovojusias už žmogaus teises.

Taip pat nuspręsta paleisti įvairius politinius kalinius, įskaitant ir tikra žvaigžde Vakaruose tapusį Nelsoną Rolihlahlą Mandelą (1918–2013).

Norint suvokti apartheido sistemos atsiradimą, būtina persikelti į tolimą praeitį.

Žmonijos istoriją tiriantys ekspertai tvirtina, kad Pietų Afrikos teritorija yra viena svarbiausių mūsų rūšies evoliucijoje. Teigiama, jog būtent čia prieš milijonus metų gyveno australopitekai. Šie žmogaus protėviai jau vaikščiojo stačiomis, tačiau protu nepranoko šimpanzių.

Gerokai vėliau, jau išsivysčius šiuolaikiniams žmonėms, Pietų Afrikos teritorijoje gyveno įvairiausios etninės juodaodžių grupės – choisanai, sanai (dar vadinami bušmėnais), koikojai (vadinami hotentotais), besivertusios gėrybių rinkimu, medžiokle ir netgi gyvulių auginimu.

Maždaug penktame mūsų eros amžiuje iš Šiaurės į Pietus ėmė migruoti bantų kalbų grupei priskiriami žmonės, kurie atsinešė su savimi ir žemdirbystę bei geležies apdirbimą.

Manoma, kad vėliau rytines Pietų Afrikos žemes pasiekė ir arabų pirkliai. Vieni pirmųjų į šiuos kraštus atklydusių europiečių buvo žymieji portugalų keliautojai – Bartolomeu Diazas (1450–1500) ir Vasco da Gama (?–1524).

1652 m. balandžio 6 d. prie dabartinio Keiptauno miesto krantų inkarus išmetė du olandų keliautojo Johano Anthoniszoono van Riebeecko (1619–1677) laivai.

Netrukus čia buvo įkurta stotis, skirta į dabartinę Indoneziją plaukiantiems olandų Rytų Indijos bendrovės laivams. Iškilo ir šią stotį turintys saugoti įtvirtinimai.

Teigiama, kad jau po poros mėnesių gimė ir pirmasis europiečių vaikas. Taip atsirado Keiptauno miestas ir prasidėjo Pietų Afrikos kolonizacija.

Slenkant metams, į šias žemes vyko vis daugiau baltųjų kolonistų. Ieškodami geresnio gyvenimo ar bėgdami nuo religinių karų bei persekiojimų, į Pietų Afrikos žemes atsibeldė ne tik olandai, bet ir vokiečiai bei prancūzų protestantai.

Siekiant surasti pigios darbo jėgos, turinčios padėti kolonistams, į šiuos kraštus pradėta vežti vergus iš Malaizijos, Madagaskaro, neretai į vergovės pančius pakliūdavo ir vietiniai juodaodžiai.

Bėgant dešimtmečiams, baltieji kolonistai vis labiau prarado savo ryšius su istorinėmis tėvynėmis ir metropolijomis, o kontaktuodami su atvykėliais iš kitų kraštų bei vietiniais Afrikos gyventojais, jie ėmė įgauti naujų bruožų ir savybių.

Ėmė formuotis visiškai kitas identitetas, savimonė, kultūra ir kalba. Jos žodynas, tartys bei gramatinės ypatybės ėmė ryškiai skirtis nuo tradicinės olandų kalbos, kurią vartojo kolonistų protėviai.

Kitaip tariant, Juodojo žemyno širdyje, viename iš žmonijos lopšių, ėmė formuotis visiškai nauja baltoji etninė grupė, kurios atstovai mūsų dienomis vadinami afrikanais. Dar jie buvo vadinami olandiškos kilmės žodžiu "būras", reiškiančiu ūkininką, mat dauguma šiuolaikinių afrikanų protėvių užsiėmė žemės ūkiu.

Nors nemažai būrų (afrikanų) buvo praradę savuosius ryšius su užjūryje likusiomis tėvynėmis ir iš esmės pradėjo kurti visiškai naują pasaulį, protėvių žemėse vykę neramumai bei politinės audros, keliamos globalių imperijų, pasiekė net ir tolimą užkampį Pietų Afrikos žemėse.

1795 m. Didžiosios Britanijos pajėgos perėmė Keiptauno kolonijos kontrolę, o tikruoju krašto valdytoju buvusi olandų Rytų Indijos bendrovė atsidūrė prie visiško bankroto ribos.

1803 m. Keiptaunas buvo grąžintas seniesiems šeimininkams, tačiau po trejų metų britai jį vėl užėmė. 1814 m. rugpjūtį pasirašyta britų ir olandų sutartimi šios kolonijos kontrolė buvo visiškai atiduota Didžiosios Britanijos imperijai.

1833 m. Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė aktą, kuriuo beveik visoje britų imperijoje buvo uždrausta vergovės praktika (įstatymas negaliojo britų Rytų Indijos kompanijos žemėse, taip pat Šventosios Elenos saloje ir dabartinėje Šri Lankoje).

Praradę savo vergus, baltieji afrikanai liko labai įskaudinti.