Kokius įgūdžius lavina dovanų vokeliai?

Kadangi dirbu finansinio švietimo srityje, visų pirma užduodu sau klausimą, kokios edukacinės vertės dovanojami pinigų vokeliai gali turėti.

Viena vertus, jie rodo, kad vaikas mokosi taupyti, neapsikrauna daugybe smulkių daiktų ir gali sukaupti didesnę sumą vienam brangesniam pirkiniui. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Lietuva yra šalių apačioje vertinant penkiolikmečių finansinį raštingumą. Taigi, mūsų vaikams praverstų visos įmanomos finansų valdymo pamokos ir finansinės žinios.

Tad jei deriname pinigų dovanojimą su informacija apie jų vertę, taupymą, būdus uždirbti ir išlaidų kontrolę, kurias patiria kiekviena šeima – vokelius galima išnaudoti kaip būdą suteikti reikalingos praktinės informacijos. Akivaizdu, kad ir asmeniname gyvenime, ir darbo rinkoje įgūdžiai realiai vertinti finansinius resursus ir juos planuoti yra ir bus būtini.

Vokeliai atima stebuklo jausmą

Kita vertus, esu trijų vaikų mama, ir šią temą vertinu ne tik iš finansų valdymo perspektyvos. Mano manymu, kad šeštas ar septintas vaiko gimtadienis  yra kiek per ankstyvas pinigams dovanoti. Nes mes tokiu būdu atvedame vaiką į suaugusiųjų pasaulį, kuriame mažiau erdvės fantazijai, svajonėms ir stebuklams.

Dovanodami pinigus palaikome tas fantazijas, kurias vaiko galvoje sukūrė atsitiktinai pamatyta reklama ar brangesnio žaislo mados banga, nuvilnijusi per visą darželio grupę. Bet ne tas, kurios sietųsi su konkrečiu draugu ar šeimos nariu ir jo dovanojamais įspūdžiais. Ir ne tas, kurias vaikas susikurtų pats. Tokios dovanos kaip pinigai nekuria unikalaus santykio – jos iš gimtadienio padaro beveik projektą ar nedidelį renginį su įėjimo kaina.

Kokį sprendimą pasirinkti?

Sutapimas, bet ši tema tapo aktuali asmeniškai, kai mano dvyniai berniukai ruošėsi į klasioko gimtadienį. Paskaičiusi socialinėse medijose ir „Facebook“ grupėje „Pinigai ir reikalai“ komentarus apie tai, koks požiūris į vaikų gimtadienių dovanų sumas Danijoje, Norvegijoje ar Airijoje, ramia sąžine įdėjau kiekvienam po 10 eurų ir ne daugiau.

Manau, kad šiuo metu mes, lietuviai, esame įsisukę į vartojimo didinimo ratą, kai normas nustato tas, kas įdeda daugiausia. Galbūt prie to prisideda mūsų mentalitetas, kad dovanos dydžiu norime kažką parodyti ir pasirodyti. O galbūt tai, kad iki šiol neteko matyti aktyvesnių diskusijų šia tema ir viskas vyko vadovaujantis nerašyta kolektyvine patirtimi – jei jau dovanosi pinigų, tai ne mažiau nei draugas, pažįstamas ar giminaitis.

Manau, itin svarbu apie tai kalbėtis su vaikais. Mes, tėvai, savo veiksmais nuo mažų dienų ugdome vartotoją ir galvojame, kad negalime keisti socialinių nuostatų, esą „visi taip daro“. Pokyčiai ateina diskutuojant ir keliant klausimus „kodėl“.

Kodėl daug rečiau gimtadieniai vyksta sunešus vaišių, sukvietus visą šeimą, kažką darant kartu, keliaujant į žygį per mišką? Kodėl pilna bagažine užkandžių ir spalvotų popierinių lėkštučių stovime kamštyje link margo ir brangaus žaidimų kambario, kuriame, žinome, atiduosime savo duoklę gimtadieniui ir truputėlį džiaugsimės, kad po 2,5 val. jis baigsis?

Linkėčiau mums visiems greičiau perimti praktiką, kurioje ne dovanos suma yra esmė. Kalbėtis apie pinigus būtina, tačiau taip pat būtina kalbėtis apie nematerialias vertybes ir tai, kas iš tiesų stiprina ryšius tarp žmonių ir ugdo kūrybiškumą, kurio ateityje labai prireiks įsitvirtinant darbo rinkoje. Taip pat noriu palinkėti turėti drąsos neleisti normų nustatinėti tiems, kurie labiausiai nori pademonstruoti savo finansinį pajėgumą.

Mano vaikai, gavę neštis mažesnę sumą nei planavo, tai priėmė visiškai natūraliai – jiems vis dėlto buvo svarbiau gerai praleisti laiką gimtadienyje ir pabūti su draugais, nei pasididžiuoti dovanos suma.