Tačiau didžiausia įtūžio dalis teko L.Tolstojui ir jo pažiūrų kritikai. Populiariausias Rusijos rašytojas būsimam revoliucijos vadui neįtiko, nes kvietė siekti asmeninio dvasinio tobulėjimo, gyventi iš savo darbo, užtikrinti tikėjimo laisvę. Svarbiausias kritikos taikinys – valstiečių padėtis Rusijoje. Iškilusis rašytojas jų problemas kvietė spręsti reformomis, peticijomis carui, derybomis, bet ne revoliucija. Tiek dėl savo gyvenimiškosios patirties, tiek dėl platesnio kultūrinio akiračio L.Tolstojus padėtį Rusijoje vertino daug plačiau nei V.Leninas, kuris siekė, pasinaudojant ekonominiais sunkumais, sugriauti sunkiai prie kapitalistinių pokyčių prisitaikančią imperiją. Šios dienos aktualijos noromis nenoromis verčia klausti, o kas yra ne tik Rusijos, bet gal net Europos revoliucijos veidrodis?

Stabtelėkime, įkvėpkime ir atsiverskime aptrintą Philipe'o Benetono knygą „Politikos mokslo įvadas“, kurioje pateikiama Prancūzijos revoliucijos veikimo principų analizė pagal Augustinną Cochiną. Atkreipkime dėmesį į vieną svarbų pokytį: A.Cochinas „atskleidžia revoliucinių principų ypatybę: jie nustato naujas koordinates ir, tai darydami, radikaliai iškreipia tikrovės vaizdą. Visiškai pasikeičia tiesos ir netiesos, vertinimas – gėrio ir blogio kriterijai; vertinimas siejamas su vieninteliu teisėtumo šaltiniu – vieninga Liaudies valia – arba su vieninteliu Liaudies valios nustatytu teisėtu tikslu – prigimtinei tvarkai ir protui paklūstanti visuomenė – arba su tarpiniais tikslais, kaip  despotizmo sunaikinimas, laisvės draugų pergalė, Revoliucijos gynimas, visuomenės gelbėjimas... Veiksmai ir nuomonės nebevertinami pagal universalius kriterijus ir skirstomi pagal naujo teisėtumo nustatytą perskyros liniją: ar veiksmai ir nuomonės yra tų, kurie išreiškia liaudies valią, ar tų, kurie yra liaudies priešai; ar jos yra revoliucinės, ar kontrrevoliucinės... Naujieji principai, suformuoti neigiant patirtį – teisinga yra tai, ką sako vieninga valia, atveda į tradicinės moralės neigimą – gera yra tai, kas kyla iš Liaudies, arba tai, ko reikalauja Revoliucija ar visuomenės gelbėjimas. Taip pašalinami moraliniai stabdžiai, tampa pateisinamos visos priemonės – nuo išdavystės iki masinių žudynių.“

Svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, mes esame įtikėję į Apšvietos idėjas, kurias tapatiname su žmogaus teisėmis ir valdžių padalinimo principu bei demokratija. Antra, akivaizdžiai esame pamiršę, kad Prancūzijos revoliucijos neįmanoma nagrinėti be jakobinų veiklos ir jų vykdyto teroro. Trečia, Napoleonas Bonapartas yra Prancūzijos revoliucijos kūrinys, kurį L.Tolstojus romane „Karas ir taika“, atrodo, vadina po Europą siautėjančia hidra. Ir čia tikrai verta stabtelėti. Ar tikrai turime priešnuodžių prieš manipuliavimą visuomenės sąmone? Ar tikrai besitęsiančio karo Ukrainoje akivaizdoje vadovaujamės principu, kad faktai yra tikrovės suvokimo pagrindas? O gal V.Putinas prieš ekonominiu pragmatizmu besivadovaujančią Europą panaudojo tai, ką ji seniai pamiršo?

O gal tikrai verta atsiversti amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe novelę „Eleonora“ ir susipažinti su įdomiais pastebėjimais: „Mane vadina pamišėliu, bet kas žino, ar pamišimas nėra aukščiausias proto pasireiškimas, ar viskas, kas šlovinga ir didu, nėra sukurta liguistos sąmonės – proto būsenų, kurios išaukštinamos paminant sveiką nuovoką. Tie, kas regi vaizdinius dieną, suvokia daug dalykų, prasprūstančių pro akis žmonėms, sapnuojantiems tik naktimis. Savo niauriuose regėjimuose jie išvysta tolimos amžinybės blyksnius ir pakirdę virpa suvokę, kad ką tik stovėjo prie didžiosios paslapties slenksčio. Būna akimirkų, kai jų protus nušviečia išmintis, kuri yra gėris ir truputį daugiau nei paprastas žinojimas, kas yra blogis.“

Dar kartą pakartokime mantrą: „Putinas – pamišėlis“. Jis pamynė sveiką nuovoką užpuldamas Ukrainą, bet situacijos klasta slypi kitur. O kada mes, europiečiai, pamynėme sveiką nuovoką? Kuriems greičiau nušvis išmintis – mus, europiečiams, ar V.Putinui? Ir šią akimirką galutinai susimaišai, pradedi suprasti, kad pergalė ar pralaimėjimas mūšio lauke – dar ne viskas. Gal tik pradžia.

Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas).

Besirausiant knygose teko atrasti dokumentą „Vienos deklaracija“ (1909), prie kurio sukūrimo prisidėjo vokiečių sociologas Maxas Weberis. Čia galima rasti dar kelias šiurpinančias mintis: „Mes nežinome jokių moksliškai įrodomų idealų. Tikrai, mūsų triūsas tapo sunkesnis, nes turime išgauti savo idealus iš savo pačių krūtinės subjektyvistinės kultūros amžiuje. Mes tik neturime žadėti pasakų šalies ir išgrįsto kelio į tą šalį nei šiapus, nei anapus, nei mąstant, nei veikiant; ir mūsų žmogiškojo orumo ženklas yra tai, kad mūsų sielų ramybė negali būti tokia tvirta kaip svajotojo apie pasakų šalį sielos ramybė.“

Tiesiog palengva dėliokime mintis: pamišimas, paminta sveika nuovoka, pasakų šalis, sielos ramybė negali būti tokia tvirta... Toliau didesnis ir lengvesnis pelnas Rusijoje ir Baltarusijoje vietoj žmogaus teisių ar demokratiškų rinkimų. Ir dar viena citata iš to paties dokumento: „Lemtis – tai būti priverstiems žinoti, kad mes negalime sužinoti pasaulio prasmės iš to pasaulio tyrinėjimo rezultatų, kad ir kokie tobuli tie rezultatai būtų, bet turime patys būti jos kūrėjai; žinoti, kad ideologija ir pasaulėžiūra niekada negali būti augančio empirinio pažinimo rezultatas ir kad dėl to aukščiausi idealai, kurie mus stipriausiai įkvepia, visais laikais yra veiksmingi tik kovojant su kitais idealais, kurie kitiems žmonėms yra taip pat šventi, kaip mūsų idealai mums.“

Demokratija yra idealas, putinizmas – irgi. Raketos, kurios griauna Ukrainos miestus, yra empirinio pažinimo rezultatas. Ilgą laiką galvojome, kad kova tarp Europos demokratijos ir V.Putino Rusijos gali būti diskusijos ar dialogo lygmenyje ir niekada neperaugs į karą. Idėjų ir karinių technologijų konfrontacija yra akivaizdi. Šiandien mes žvelgiame į akivaizdų pokytį. Propaganda (emocinis pasaulis) vėl nugalėjo racionalumą (empirinis pažinimas). Negana to, savo idealams apginti naudojame ginklus, o ne argumentus.

Tenka pripažinti, kad L.Tolstojaus pasirinktas asmeninio tobulėjimo kelias ir gyvenimas kaime neišgelbėjo Rusijos nuo bolševikinės revoliucijos. Boriso Jelcino triumfo žygis į valdžią po 1991 m. rugpjūčio pučo neišgelbėjo Rusijos nuo V.Putino valdymo ir primityvios ideologijos. Pasirinktas žodis „neišgelbėjo“ gali būti irgi netinkamas. Gal Rusiją buvo siekiama tik pritaikyti prie naujos realybės? O gal buvo tikimasi, kad buvusios Sovietų Sąjungos ir jos bloko valstybės irgi nesugebės prisitaikyti prie naujos ES tikrovės? V.Putinas, kaip V.Leninas, tikėjosi pasinaudoti Europos susiskaldymu ir neveiksnumu. Galima daryti prielaidą, kad Europai pavyko ir pavyks atremti V.Putino propagandos išpuolius. Šią akimirką Volodymyras Zelenskis yra Europos veidrodis, į kurį nemalonu pažvelgti. Tačiau ar jis taps rimtų pokyčių pranašu, pamatysime. Tikiuosi, kad visas bus gerai ir dėl to nereikės prisiminti kai kurių Salomėjos Nėries eilių:

Jo balsą bangos nuneša į priekį. –

Jis mums brangus, o priešai bijos, –

Kai balsas jų krantus pasiekia

Ir smeigia juos – kaip kalavijas.