Prezidento viešas pareiškimas dėl to, kad atidarant Taivano atstovybę, jos pavadinimas su juo suderintas nebuvo, atrodo, mažų mažiausiai, neatsakingas. Net jei tai tiesa, Prezidentas negali viešais pareiškimais leisti suabejoti Lietuvos valstybės institucijų veiksmais, nes tai griauna bet kokį pasitikėjimą Lietuvos valstybe kaip solidžiu ir atsakingu partneriu pasaulio bendruomenės akyse. Yra dalykai, kuriuos privalu aiškintis institucijų viduje ir čia Prezidentas galėjo parodyti telkiančią lyderystę, kuri spręstų problemas, o ne jas dar labiau gilintų. Daugiau nei metus trunkantis Prezidento nesusikalbėjimas su Užsienio reikalų ministru, Lietuvos konservatorių Tėvynės sąjungos pirmininku Gabrieliu Landsbergiu, per ilgai užsitęsė ir per daug kainuoja Lietuvai. Ši situacija parodo ir Prezidento Gitano Nausėdos silpnumą bei negebėjimą elgtis valstybiškai. Seniai turėjo būti arba pareikštas nepasitikėjimas Užsienio reikalų ministru bei jo komanda, arba susitarta dėl jo oresnio pasitraukimo. Jei nei vienas politikoje priimtinas būdas šiuo metu neveikia, tai yra trečias kelias – įstatymų nustatyta tvarka reikalauti ministro ir asmenų, priėmusių sprendimus, atsakomybės. Ir tai jau Prezidento pareiga. Ypač po jo tokių pareiškimų.

Dalia Grybauskaitė tokią situaciją būtų išsprendusi per 15 min., pvz., pateikusi VSD pažymą apie kai kurių konservatorių gautą vienokią ar kitokią naudą iš dažnų kelionių į Taivaną, po ko G. Landsbergis pats viešai pasisiūlytų vadovauti Lietuvos atstovybei Taivane, o viceministras Mantas Adomėnas mielai užimtų sekretoriaus-vairuotojo pareigas. Jam ši šalis gerai pažįstama.

O ką turime dabar? Feisbukinę užsienio politiką, kur per socialinius tinklus ar viešus pareiškimus aiškinamasi, kas ką ir su kuo, ir dėl ko, ir kam. Atrodo, Lietuvoje jau užmiršta, kad egzistuoja biurokratinės procedūros gerąja prasme, kurios privalomos visos valdžios institucijomis ir net politikai negali piktnaudžiauti jiems suteiktais įgaliojimais. Ne pakalbėjimai, ne spaudos pranešimai, ne informavimas feisbukinę turi teisinę galią, o Vyriausybės nutarimas, ministro įsakymas, Prezidento dekretas ir įgaliotos institucijos sprendimas, kuris yra dokumento formos, su parašais ir aiškiai atsakingais asmenimis. Kiekvienas oficialus valdžios atstovų susitikimas turi būti protokoluojamas, daugeliu atveju daromas garso įrašas ir saugomas.

Tai kas priėmė sprendimą dėl Taivano vardo atstovybės Lietuvoje? Ministrė Pirmininkė viename iš interviu pripažino tai kaip nesusikalbėjimą. Todėl Vyriausybės nutarimo nebuvo.

Prezidentas sako, su juo nederinta. Tai reiškia – oficialaus pritarimo nebuvo. Seimo Užsienio reikalų komiteto jau buvęs pirmininkas teigia, kad komitete tokio svarstymo ir sprendimo nebuvo. Užsienio reikalų ministro įsakymo ir kito lygio dokumento, atrodo, irgi nėra.

Tai kas, galų gale, valstybėje ir kokia forma priima sprendimus? Feisbuke? Kas Užsienio reikalų ministerijoje priėmė sprendimą leisti akredituoti Taivano vardo verslo atstovybę Lietuvoje? Kas turėjo įvertinti rizikas ir ar jos buvo suderintos su visomis institucijomis – Prezidentūra, Seimu ir Vyriausybe.

Priminsiu, kadangi Taivano verslo atstovybė neturi diplomatinio statuso, todėl tokios atstovybės atidarymo šalies Prezidentas ar Užsienio reikalų ministras net neturėtų komentuoti. Į Kinijos pasisakymus ir priekaištus galėjo būti vienas atsakymas – mes esame teisinė valstybė ir pas mus užsienio verslo atstovybės ar nevyriausybinės organizacijos steigiasi pagal įstatymą ir gali vadintis kaip nori. Jei Kinija turi priekaištų „savos teritorijos“ vienetui, tai tegul juos išsako tiesiogiai.

Tačiau mūsų užsienio politikos strategai, ministras G. Landsbergis ir viceministras Mantas Adomėnas, nusprendė pasireklamuoti pasaulyje ir pasirodyti „vertybių“ gynėjais, todėl paprastą atstovybės atidarymą pavertė didele politika su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tačiau verta paminėti vieną svarbų aspektą. Mūsų įstatymai draudžia piktnaudžiauti oficialiais įgaliojimais ar netinkamai atlikti savo pareigas, t. y. oficialus asmuo negali jam įstatymo suteiktų tarnybos teisių naudoti savanaudiškais ar asmeniniais tikslais.

Apie tariamą vertybinę užsienio politiką jau rašiau kitame straipsnyje, tai nesikartosiu. Vertybinė politika būtų, jei gintume silpnuosius – Tibeto ir uigūrų tautas.

Ir pabaigai.... Kur dingo viešą interesą ginantys prokurorai? Gal jau grįžkite iš COVID-19 karantino ir išsiaiškinkite, kas priėmė oficialų sprendimą dėl Taivano atstovybės atidarymo ir, kokiu pagrindu. Vyriausybė jau numatė skirti 6 milijonus nuo Kinijos nukentėjusiems verslams. Su Europos Komisija papildomai derinamas dar 130 mln. Eurų apyvartinių paskolų paketas mūsų verslams. Taigi, žala bus kompensuojama mokesčių mokėtojų pinigais, o tai jau yra viešas mūsų visų interesas. LR Konstitucijoje ir įstatymuose nurodyta, kad viešą interesą gina prokuroras. Prezidentas oficialiai pareiškė, kad atstovybės atidarymas būtent Taivaniečių vardu buvo klaida, o pats pavadinimas nebuvo derintas su juo. Taigi, kyla logiški klausimai: kodėl nėra ginamas viešas interesas, kodėl nėra vertinama, ar Prezidento įvardintų klaidų darymas yra leidžiamas? Nėra sunku išsiaiškinti, kas priėmė oficialų sprendimą dėl Taivano atstovybės atidarymo ir kokiu teisiniu pagrindu ir tam prokurorai patikrinti turi visus įgaliojimus. Taigi, pats metas Prezidento išsakytas užsienio politikos klaidas įsivertinti teisiškai ir prokurorams. Solidžiausia, kad tokį kreipimąsi pateiktų mūsų valstybės vadovas, kuris tas klaidas ir įvardino.

Ar mūsų valstybėje vienas ar kitas asmuo, po rinkimų gavęs teisę spręsti, gali daryti bet ką? Tai, jei koks Algirdas Paleckis būtų tapęs Užsienio reikalų ministru ar net be mandato viceministru, tai pagal analogiją, jis galėtų pagal savo pažiūras ginti „vertybes“ ir, pavyzdžiui, pasiūlytų Lietuvoje atidaryti Talibano atstovybę. Pagal dabartinę situaciją, tai visiškai reali galimybė. Ir tikrai vėl pasaulis kalbėtų apie Lietuvos užsienio politiką.