Bet pasvarstykime – ką išties galima ir verta atidaryti? Kurioms gyvenimo sritims taikomi ribojimai yra mažiausiai pagrįsti ar, tiesiai kalbant, pertekliniai ir naikintini?

Socialiniuose tinkluose plačiai pasklidusi Teksaso medicinos asociacijos dar praėjusių metų liepą sudaryta (www.kwtx.com/2020/07/08/activities-ranked-by-covid-19-risk-level) didžiausią COVID-19 grėsmę keliančių veiklų skalė nuo 1 iki 9. Grėsmingiausios veiklos tos, kur didelis nepažįstamų žmonių ratas ir yra labai arti vienas kito – įvairūs muzikos koncertai, naktiniai klubai ir pan. Mažiausia grėsmė – atvirose erdvėse ar aiškiai atribotose veiklose, kaip kad iškylavimas gamtoje ar benzino pylimas degalinėje.

Kurioje skalės vietoje dabar Lietuvoje atlaisvintos veiklos?

Pavyzdžiui, daugeliui įprastas apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje specialistų įvertintas 3 zona. O lankymasis prekybos centre (kur prekiaujama ne tik maisto prekėmis) jau vertas 5 rizikos lygio. Vakarienė restorane (vidaus erdvėje) – jau aukšto lygio rizika, įvertinta 7 lygiu, o apsilankę valgykloje ar bendro naudojimo bufete pateksite į dar aukštesnę, 8 rizikos lygio, zoną.

Kita vertus, jeigu fizinių kontaktų bus nedaug, tai rizika gerokai mažesnė. Pavyzdžiui, medikai teigia, kad pereiti net ir intensyvia senamiesčio gatvele nėra taip pavojinga. Jų vertinimu, rizikos lygis siekia tik 4. Kita vertus, ten, kur liečiamų paviršių daug ir žmonių srautas palieka daug pėdsakų, rizika šauna į viršų. Pavyzdžiui, pramogų parke ar atitinkamoje prekybos centro zonoje (tarkim, vaikų žaidimų kambaryje) užsikrėtimo rizika yra 8 lygio.

Ką visa tai reiškia Lietuvos verslui, įmonėms ir organizacijoms, kurios negali veikti nuotoliniu būdu? Kurios iš jų gali tikėtis atverti savo duris jau artimiausiu metu, o kurioms geriau iš karto veiklą užšaldyti iki neapibrėžto "kažkada"?

Pirma, pavienės parduotuvės, turgavietės ar kitos atviros prekybos vietos turėtų įsivertinti, kiek joms būtinas fizinis kliento kontaktas, ar būtina suteikti galimybę patiems pasirinkti prekes (pavyzdžiui, net ir vaisius ar daržoves), ar viskas turi būti supakuota, galbūt netgi griežtai aptarnaujant (prekes paduodant) tik parduotuvės darbuotojams.

Kodėl valstybės įstaigos nėra jau seniai manęs priskyrusios tam tikrai veiklos rizikos grupei ir aiškiai įvardijusios sąlygas, kada ir kaip galėsiu pradėti veikti?

Antra, tikrai daugiau vilčių turėtų tos įstaigos, kuriose nėra nuolat besikeičiančio intensyvaus lankytojų srauto. Todėl sporto klubai, muziejai ir galerijos galėtų turėti viltį ir į jų prašymus turi būti atsižvelgta. Kita vertus, specifinės paslaugos (pavyzdžiui, baseinas), kuriose kontaktų lygis labai aukštas, turės būti ribojamos. Analogiškai dalinę veiklą galėtų vykdyti ir apgyvendinimo paslaugų teikėjai – pagal tai, kiek kurią paslaugą teikiant kyla rizika perduoti virusą.

Kaip ir mini Teksaso medikai, mažiausia vilties greitai atverti masinius renginius – ar tai būtų religinės apeigos, ar didesni pramoginiai renginiai, ar didelio intensyvumo ir / ar kontaktų skaičiaus paslaugos.

Tačiau kur toks aiškus A-B-C sąrašas Lietuvos atveju? Jeigu aš esu smulkusis verslininkas, kodėl valstybės įstaigos nėra jau seniai manęs priskyrusios tam tikrai veiklos rizikos grupei ir aiškiai įvardijusios sąlygas, kada ir kaip galėsiu pradėti veikti? Juk taip būtų lengviau ir mums, atidarymo laukiantiems, ir visą situaciją bandantiems kontroliuoti valstybės tarnautojams.