Vakar buvo Pasaulinė kultūros diena. Vidurdienį gaudė sirenos.

Kam? Kodėl?

Ką turėjo daryti, ko imtis žmogus, išgirdęs tokį širdį veriantį garsą? Nieko. Juk tai buvo kasmetinis bandymas. Eilinį kartą buvo patikrinta gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema.

Įdomu, kiek tai kainavo? Ir kokia iš to patikrinimo nauda miestelėnui, mokesčių mokėtojui, nuo kurio valstybė sugeba lupti devynis kailius ir dar žaisti karą sirenų baubimu? Kokią informaciją gavo klaipėdietis, ką sužinojo?

O gal sirenos vakar gaudė kultūrai? Jai Vyriausybė ieško geriausių eutanazijos priemonių. Artistas ministras kažin ar išgelbės. Jei taupyti, tai taupyti. Ir nesvarbu, kad nuo kultūros įstaigų, leidinių, projektų nurėžti keli milijonai nieko valstybėje nepakeis ir biudžeto neišgelbės.

Tačiau skaudžiai pakenks kultūros raidai, sustabdys arba visiškai sunaikins kai kuriuos sumanymus, idėjas, kūrėjus. Atkurti kultūros praradimus kainuoja labai brangiai. Bet kai valdžiažmogių mentaliteto ribos baigiasi ties bolševikinės lygiavos samprata ir kagėbisto romanu „Kalvio Ignoto teisybė“ ar kokio Radžio su Purviniu vokalo „aukštumomis“, belieka tik džiaugtis, kad dar neužkaltos bibliotekų ir muziejų durys.

Ką reiškia valstybei 300 tūkstančių, atimtų iš Europos tautų kultūrų festivalio, pirmąkart vyksiančio Lietuvoje? Klaipėdon "Europeade" sukvies per keturis tūkstančius dalyvių iš trisdešimties Senojo žemyno valstybių. Dalį šio renginio išlaidų padengs patys dalyviai – kiekvienas iš jų sumokės po 95 eurus. O juk jie dar ir šiaip paliks ne vieną dešimtį. Tai ar vertėjo karpyti ir taip menką šio renginio, įtraukto į Lietuvos vardo tūkstantmečio programą, sąmatą? Festivalio sėkmė – tai puiki valstybės ir uostamiesčio reklama. Ir niekas šiandien tiksliai nesuskaičiuos, kiek dividendų tai duos ateityje.

Be kultūros ir švietimo, be visaverčio integravimosi į Europos informacinį ir intelektualinį gyvenimą, Lietuvos ateitis bus paženklinta amžino provincialumo žyme. Kultūrai nereikėtų gailėti jokių resursų, o tik džiaugtis, kad yra objektų, vertų investicijų, jog randasi erdvių, kuriose galima kurti pamatus kultūriškai stipriai Lietuvos ateičiai.

Tačiau kai kam geriau visus per prievartą, pažeidžiant Darbo kodeksą, išstumti nemokamų atostogų. Užuominos, metamos policininkų adresu, sėkmės atveju neaplenks ir kitų profesijų. Visi turės daug laisvo laiko. Sugužės į klojimus teatro kurti, jei kur dar rasis tokių statinių. Badą vaikys dainomis spingsulių ar žibalinių lempų šešėliuose. Galbūt iš naujo atras knygą. Televizoriaus kankynėms elektrą taupys. Ir viskas prasidės iš naujo. Ir vėl paknopstomis vysimės Europą, keikdami ir pykdami patys ant savęs.

Kam gaudė sirenos vakar? Gal kvailumui ir puikybei? Besiblaškymui ir ištižimui? Abejingumui ir susitaikėliškumui?

Po šimto, tūkstančio metų niekam nerūpės, kas buvo kaltas dėl XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pasaulinės krizės, kodėl neišėjo viena ar kita knyga, liko nenutapytas paveikslas, griuvo teatrai. Tačiau koks nors istorikas, radęs pageltusį laikraščio lapą, sužinos, jog 2009 metų balandžio 15-ąją Klaipėdoje gaudė sirenos. Ir kad maestro Stasiui Domarkui sukako septyniasdešimt, o rusų dainininkei Alai Pugačiovai – 60 metų.

O kas ir kur buvome mes?

Ar ne mums vakar gaudė sirenos?