Keiksmažodžiai – kas tai: kalbos druska ar šiukšlės?

Šį kalbos reiškinį lingvistiniu, psichologiniu, socialiniu ir kultūriniu aspektais nagrinėję ekspertai pastebėjo kalbos sąsajas su visuomenės atvirumu. Pradėjus laisviau kalbėti anksčiau tabu buvusiomis temomis, tokiomis kaip psichinė sveikata, kūniškumas, seksualumas, priklausomybės, malonumai, jos ėmė atsispindėti ir kalboje. Anksčiau žargonas, keiksmažodžiai buvo žemesnio visuomenės sluoksnio bruožas, dabar juos vartoja žmonės, nepriklausomai nuo išsilavinimo, statuso. Vis dėlto necenzūrinė kalba būdingesnė tam tikram visuomenės, grupės, netgi profesijų ratui kaip socialinė komunikacija, kurios funkcija – susitapatinti, prisitaikyti, įgyti pasitikėjimo ir netgi motyvuoti. Meniniuose tekstuose ar filmuose tokia kalba dažniausiai vartojama kaip stilistinė priemonė specifikai perduoti ir kalbos redaktorių vis mažiau taisoma. Panašiai yra ir su pertarais ir makaronizmais. Jie nepageidautini oficialiojoje kalboje (žinoma, su išimtimis), tačiau gali atlikti prieskonio vaidmenį meniniame tekste, tik svarbu nepersūdyti.

Kriminalinio, priklausomybių turinčių žmonių pasaulio kalbą tyręs Vilniaus universiteto Kauno fakulteto doc. dr. Robertas Kudirka teigė, kad vadinamojo tvajumat visuomenės nario žodyną formuoja elementarių komunikacijos dalykų – lingvistinių, strateginių, socialinių – neišmanymas.

Šio kalbėtojo suvokimas daugiausia buitinis, biologinis, spontaninis, netgi, sakytum, zoologinis. Jo savasties atskaitos taškas – tarpukojis, lytiniai santykiai, tuštinimasis ir pan. Vertybinio standarto principas tokiam kalbėtojui yra paprastas ir aiškus: „Kalbu, kaip noriu. Kas man neleis?“ Tačiau aukštesnės kalbinės kompetencijos atstovų vulgarūs žodžiai ar frazės gali būti vertinamos kaip kalbos druska. Mokslininkas įsitikinęs, kad visą šią leksiką reikia vertinti kaip kalbos išteklius. Draudimais nieko nepadarysi, įsitikinęs jis.

Anot psichologo psichoterapeuto Andriaus Kalugino, keiksmažodžius mūsų smegenys apdoroja kitaip negu paprastą kalbą. Jie yra susiję su rudimentine, senesne, smegenų sritimi, ta, kurioje gyvena mūsų įpročiai ir priklausomybės.

Keiksmažodžiai funkciškai tarnauja kaip emocinė iškrova ar pasyvios agresijos demonstravimas. Dažniausiai keikiamasi vairuojant, per neformalius vakarėlius, susirašinėjant internetu ar telefonu, konfliktų metu. Blogoji pusė ta, kad keiksmažodžiai vulgarizuoja ir neskatina kalbos evoliucijos, skamba įžeidžiai, žeminančiai. Tačiau neuropsichologai ištyrė, kad keiksmažodžiai atlieka ir teigiamą gynybinę funkciją – veikia kaip vaistai nuo skausmo, gina organizmą nuo nepageidautinų intervencijų ir grėsmių. Deja, užkietėję keikūnai tą gydomąjį poveikį dėl dažno vartojimo praranda.

Diskusijoje dalyvavusi VDU Lituanistikos katedros vedėja doc. dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė pertarus apibūdino kaip nevalingai, iš įpročio į kalbėjimą įterpiamus žodžius, praradusius reikšminę funkciją ir dėl to laikomus kalbos pertekliumi. Jie šnekamojoje kalboje, ypač iš anksto neparuoštoje, labai dažni. Sakytinės kalbos tekstyno (žr. http://sakytinistekstynas.vdu.lt/) analizė rodo, kad spontaniškai kalbant pertarai sudaro apie 2,3 proc., jaustukai – apie 4 proc., būdvardžiai ir prielinksniai – po 3 proc. Dažniausiai vartojamas pertaras – nu (sudaro apie 50 proc. visų pertarų). Pertarai yra užkrečiami – galima pasigauti nuo kito kalbėtojo. Keiksmažodžiai taip pat dažnai virsta pertarais.

Pasak VU retorikos ir stilistikos dėstytojo dr. Audriaus Valotkos, makaronizmų negalima vertinti vienareikšmiškai. Viena, yra makaroninė literatūros tradicija, atsiradusi Europoje viduramžiais, kai dažniausiai eiliuotame tekste, vadinamame makaronike, buvo tyčia maišomos dvi ar daugiau kalbų siekiant pašiepti iškraipytą lotynų kalbą. Makaronikų buvo ir lietuvių literatūroje, kur dažniausiai buvo maišomi lenkų ir lietuvių kalbų elementai. Deja, kaip pabrėžė pranešėjas, makaronizmai ne literatūroje (pvz.: „Jis ją anyway prisimena su šiluma“) visada turėjo neigiamą konotaciją ir buvo vertinami kaip blogio liūnas, kurio turime vengti. Bet ar iš tiesų ir visada? Net žodynuose šio kalbos reiškinio apibrėžtis pateikiama skirtingai. Jei tai nepakeistu pavidalu mechaniškai įterptas svetimos kalbos žodis ar junginys, kaip skelbia internete prieinami žodynai, tai kaip vertinti sakinį: „Rytoj popiežius kalbės Urbi et Orbi“? Žinantiems šią lotynišką frazę ji nebus įterpta mechaniškai, nežinantiems – taip, svarstė A.Valotka.

Ieškodamas šio kalbos reiškinio priežasčių dr. A.Valotka daro išvadą, kad makaronizmus skatina kalbos skurdas, kai kalba atsilieka nuo gyvenimo, gal kartais inercija, kalbinis pretenzingumas norint parodyti, kad mokame kitų kalbų.