Galima būtų leistis į ilgas diskusijas ir pasiguosti itin nepalankia situacija, Rusijos tiekėjų manipuliacijomis tarptautinėje dujų rinkoje. Tačiau Kaune situacija, visgi, ne tokia paprasta. Ją lemia trys sisteminės priežastys. Pirma – biokuro naudojimas ir atliekų deginimas. Antra – vangus dėmesys pastatų ir infrastruktūros renovacijai. Ir trečia – vidinių „Kauno energijos“ išteklių neišnaudojimas.

Bet pradėkime nuo biokuro. „Kauno energijai“ priklauso Petrašiūnų elektrinė, keturios katilinės Kaune, septynios regioninės katilinės Kauno rajone, viena Jurbarko mieste, keturiolika izoliuoto tinklo ir 26 vietinės (buitinės) katilinės Kaune bei aštuonios Sargėnų mikrorajono vandens šildymo katilinės. Viso bendras instaliuotas šiluminis galingumas sudaro apie 666 MW. Tačiau biokuro panaudojimo galimybės išnaudojamos nepakankamai – vis dar apčiuopiama dalis energijos gaminama ne iš atsinaujinančių energijos išteklių, kogeneracinė jėgainė nepadidino konkurencijos tiek, kiek tikėtasi. Dar svarbiau, kad miestas nesiima sisteminių ilgalaikių sprendimų, kurie leistų mažinti šilumos gamybos išlaidas. Šios priemonės leistų mažinti gaminamos energijos savikainą ir apsaugotų nuo kainų svyravimų.

Faktas: akivaizdu, kad sausį turėsime susitaikyti, jog progą efektyviai šilumos kainą suvaldyti 2021-aisiais, panašu, paleidome vėjais. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Apie antrą problemą – stalčiuose užstrigusią daugiabučių namų renovaciją – esu rašęs ne kartą. Galiu tik pasikartoti, ką ta pačia tema rudenį rašė mano kolegė Edita Vaitkūnienė: „Būsto energijos taupymo agentūra“ yra padariusi interaktyvų „Lietuvos renovacijos žemėlapį“, kuriame labai liūdni skaičiai – pavyzdžiui, Kaune renovuota vos 6 proc. namų (nuo visų savivaldybėje esančių potencialių renovuoti daugiabučių). Kitaip tariant, tik vienas iš šešiolikos daugiabučių yra sutvarkytas, o penkiolikos namų gyventojai už šildymą permoka. Palyginkime: Klaipėdoje 14 proc., Panevėžyje 42 proc., Kauno rajone 11 proc., o Birštone 49 proc.“

Labai liūdni skaičiai – pavyzdžiui, Kaune renovuota vos 6 proc. namų (nuo visų savivaldybėje esančių potencialių renovuoti daugiabučių).

Belieka pritarti, kad vėl turime grįžti ir aiškintis dalykus, kurie akivaizdūs. Nepaliaujamai augančios energijos kainos patvirtina, kad renovacijai būtina skirti deramą dėmesį, tai reikalinga ir būtina, jeigu norime efektyviai valdyti kainas už šildymą. Savivaldybė turi aktyviau prisidėti finansiškai, ypač projektuojant, rengiant išties daug kainuojančią renovacijos projektų dokumentaciją. Privalome grįžti ir prie kvartalinės renovacijos idėjos, nes bendrosios mikrorajonų infrastruktūros atnaujinimas – sudėtinė renovacijos kampanijos dalis.

Trečią klausimą geriausiai galėtų atsakyti „Kauno energijos“ vadovų komanda, tačiau verta pacituoti 2020 m. rugsėjo 25 d. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nutarimą. Jame rašoma: „Konstatuota, kad AB „Kauno energija“ valdyba pažeidė Įstatymo 32 straipsnio 13 dalies nuostatą.“ Sudėtingoje techninėje dokumentacijoje pagrindinė išvada – „Kauno energija“ klydo skaičiuodama šilumos kainą kauniečiams. Vienašališkai tarybos Vilniuje nustatytos laikinosios šilumos kainos apribojo kainų augimą, numatė įvairias kompensacijas per didelę kainą mokėjusiems kauniečiams.

Ar toks pat likimas laukia ir sausį, kai Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai teks nagrinėti ir naująją šilumos kainą? Atsakymą į klausimą gausime netrukus, tačiau kol kas akivaizdu, kad sausį turėsime susitaikyti, jog progą efektyviai šilumos kainą suvaldyti 2021-aisiais, panašu, paleidome vėjais.