Tiesiog įsivaizduokime, kad piktasis burtininkas Rotbartas yra Vladimiras Leninas, kuris užbūrė (čia pats lengviausias variantas po kelerių metų pilietinio karo metu vykusių žudynių Rusijoje) buvusias Rusijos imperijos tautas (gulbes) ir sukūrė Sovietų Sąjungą. Visi puikiai prisimename užburtų gulbių karalienę Odetą. Kitas svarbus klausimas, kam turėtų tekti Zygfrido vaidmuo. Čia tikrai rimtos diskusijos reikalaujantis klausimas, nes šiam vaidmeniui tinka tiek Michailas Gorbačiovas, tiek Borisas Jelcinas. Ir šią akimirką užverda tikra amžinos meilės drama. Gulbe paversta Odeta ir jos draugės simbolizuoja Sovietų Sąjungą, o Zygfrido pergalė prieš Rotbartą 1991 m. turėjo liudyti rimtus politinius pokyčius, t.y. komunistinės valstybės žlugimą. Tačiau jei nebūtų M.Gorbačiovo pertvarkos, B.Jelcinas tikrai nebūtų turėjęs galimybės perskaityti savo kreipimosi į Rusijos piliečius ant Tamanės divizijos tanko Nr.110.

Rugpjūčio pučas aiškiai parodė, kad išblėso meilė Sovietų Sąjungai, bet ar tuo metu Rusija atsisakė savo imperinių ambicijų?

Burtininko Rotbarto vaidmens ištakos gali siekti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III laikus, kai į gyvenimą buvo paleista Maskvos – trečiosios Romos teorija. Vadinasi, 1991 m. įvykiai gulbių karalienei Odetai galvą susukti galėjo daugybe klausimų. Pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis M.Gorbačiovas buvo Rotbartu, o kada – Zygfridu? Ar tikrai Valstybinis Ypatingosios Padėties SSRS komitetas buvo blogasis burtininkas? O gal tam tikro nevykusio sąmokslo auka? Tą patį galima pasakyti ir apie juodąsias gulbes – SSRS karines pajėgas, kurios užplūdo miestus be aiškaus veiksmų plano. Čia svarbūs keli aspektai.

Pirmasis – bendros SSRS žlugimo priežastys. Verta įsiklausyti į konferencijos "1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, jo pasekmės Vilniuje ir atgarsiai pasaulyje. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas" (2016 08 21) metu išsakytus Valdo Rakučio žodžius: "Pagrindinis, ko gero, dalykas, apie kurį mes mažai kalbame, yra dvasinė Sovietų Sąjungos krizė – kai žmonės deklaruoja vienus idealus, o gyvena jau visiškai kitaip, kai niekas, net ir patys komunistai, nebetiki šiais idealais, juos kartoja kaip papūgos, bet žiūri visiškai į kitą pusę, kai atsiranda keli standartai ir nebėra jau ne tik daugumos, bet net ir kokios nors aiškios grupės žmonių, kuri gyventų tos ideologijos, kuri viešai deklaruojama, kelyje."

Vadinasi, komunizmas jau nebuvo viliojantis, o alternatyvas siūlė Vakarai. Kitas svarbus pokytis – Rusijos visuomenės demokratėjimas. Ypatingos pagarbos vertas žurnalistės Tatjanos Malkinos klausimas spaudos konferencijos, kurią surengė Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto nariai 1991 m. rugpjūčio 19 d. vakare: "Prašom pasakyti, ar suprantate, kad šianakt jūs įvykdėte valstybės perversmą? Koks palyginimas jums korektiškiausias – 1917 ar 1964 m.?"

Prieš mus – akivaizdi žodžio ir minties laisvės pergalė. Nušalinamas valstybės vadovas ir natūraliai kyla klausimas, ar padėtis Sovietų Sąjungoje 1991 m. yra blogesnė nei Rusijos imperijoje 1917 m. Ar M.Gorbačiovo sprendimai yra blogesni nei Nikitos Chruščiovo? Tad V.Rakučio žodžiai apie Valstybinio Ypatingosios Padėties SSRS komiteto narius pagrindžia prieš tai išsakytas mintis: "Sovietų Sąjunga išlaikė daugybę įvairių režimų visame pasaulyje ir atrodė, kad visas šis reikalas anksčiau ar vėliau prislėgs tą Sovietų Sąjungą. Iš esmės taip ir atsitiko. Satelitinės valstybės vis tiek vystėsi taip, kaip joms reikėjo, ir jie negalėjo šito valdyti. Štai tie procesai, kurių negalėjo suvaldyti. Ir šitie žmonės, kuriuos jūs matote, šitie pučistai, pažiūrėkite į jų veidus, – juose nėra nei vilties, nei idėjos. Jie tiesiog atstovauja mechaniškai Sovietų Sąjungai, bet jie savyje nieko neturi, jie negali nieko pasiūlyti, žmonės paskui juos eiti jau nebegali. Tai negyvos sistemos paskutinieji mohikanai."

Belieka įvertinti blogojo burtininko Rotbarto transformacijas XX a. Rusijoje. Leninas pasiūlo komunizmą, pasaulinę revoliuciją ir SSRS vietoje Rusijos imperijos, Stalinas – industrializuotą SSRS ir viešpatavimą Rytų Europoje, N.Chruščiovas siūlo pavyti ir aplenkti JAV, Leonidas Brežnevas – išsaugoti esamą padėtį, M.Gorbačiovas... Ką galėjo pasiūlyti Sovietų Sąjungos vadovas sovietiniams žmonėms, kurie palaipsniui pradėjo suprasti, kad jų tautybė, kalba, papročiai ir istorija skiriasi nuo sovietinės?

Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį?

Todėl visa rugpjūčio pučo intriga slypi Rusijos ir SSRS santykiuose. Keletas faktų, kuriuos reikia prisiminti. 1990 m. kovą Sovietų Sąjungoje vyksta rinkimai, kuriuos triuškinamai laimi judėjimas "Demokratinė Rusija". Rinkimai paskatina trys svarbiausius politinius pokyčius. Pirmasis – M.Gorbačiovas panaikina 6-ąjį SSRS konstitucijos straipsnį apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį ir įsteigia SSRS prezidento postą. Antrasis – Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt  Peterburgas) miestų vadovais tapo demokratai Gavrilas Popovas ir Anatolijus Sobčakas. Trečiasis – Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas B.Jelcinas.

1990 m. kovo 15 d. neeilinis SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Sovietų Sąjungos prezidentu išrenka M.Gorbačiovą. 1990 m. birželio 12 d. RSFSR Liaudies deputatų suvažiavimas priima deklaraciją dėl valstybinio suvereniteto, kuris pradėjo įstatymų karą su SSRS dėl pramonės įmonių ir gamtinių išteklių valdymo. Verta paminėti ir B.Jelcino pasitraukimą iš komunistų partijos narių, kuris įvyko po išsakytos kritikos M.Gorbačiovui XXVIII komunistų partijos suvažiavime 1990 m. liepos 12 d.

Sovietų Sąjungos situaciją blogina ne tik sąjunginių respublikų, bet ir RSFSR autonominių sričių bei regionų suverenitetų paradas. Kitu nesantaikos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino karštuoju tašku tapo perėjimo prie rinkos ekonomikos mechanizmo įgyvendinimas, kurį apsunkino toliau blogėjanti ekonominė padėtis. Čia verta stabtelėti ir prisiminti Lietuvą. Kiekvienas iš mūsų supranta, kas tuo metu Lietuvoje buvo kitaip nei Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje. Svarbiu SSRS likimo lūžio tašku tapo 1990 m. lapkričio 19-oji, kai Rusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė susitarimą dėl abipusio nepriklausomybės pripažinimo bei tiesioginio ir lygiaverčio bendradarbiavimo be sąjunginių institucijų dalyvavimo. Tokia įvykių eiga paskatino M.Gorbačiovą kreiptis į SSRS KGB vadovą Vladimirą Kriučkovą, kad jis parengtų nutarimą dėl ypatingosios padėties įvedimo.

Tuo pačiu metu SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė prezidento pasiūlytą įstatymą dėl prezidentinio valdymo įvedimo ypatingosios padėties atveju. Galbūt papildomą atspalvį šioje istorijoje suteiks 1991 m. kovo 17 d. organizuotas referendumas dėl SSRS ateities, per kurį 76,43 proc. gyventojų pasisakė už atnaujintos Sovietų Sąjungos, kaip lygiaverčių respublikų federacijos, išsaugojimą.

Tenka pripažinti, kad dėl tvyrojusios politinės įtampos tarp M.Gorbačiovo ir B.Jelcino referendumo rezultatų patikimumu galima abejoti, bet visuomet reikia pagalvoti apie tai, kaip šiuos duomenis galima panaudoti propagandai. Verta įsidėmėti, kad susidariusi situacija SSRS 1991-ųjų išvakarėse brėžė jau naujus politinio žemėlapio kontūrus. Amžinąją meilę Odetai siūlė M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas. Tačiau neverta pamiršti ir Rotbarto dukters Odilijos, kuri žavi, vilioja ir keri. Galbūt tiek M.Gorbačiovas, tiek B.Jelcinas savaip atliko blogojo burtininko Rotbarto vaidmenį ir meistriškai panaudojo Odiliją kaip Rusijos imperializmo simbolį? O kad situacija net ir dabar nepaprasta, verta įsiklausyti į istoriko Egidijaus Papečkio žodžius: "Priminsiu, kad rugpjūčio 1 d. atvykęs į Sovietų Sąjungą JAV prezidentas G.Bushas Kijeve pasiūlė susilaikyti nuo, jeigu sakyčiau pažodžiui, savižudiško nacionalizmo. Jį galima ir suprasti, nes liepos 7 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Slovėnijos, Kroatijos ir Jugoslavijos, kuri kaip ir turėjo išspręsti visų respublikų savarankiškumo klausimą, bet, praėjus vos 20 dienų, liepos 27 d., t.y. kelios dienos iki G.Busho vizito Kijeve, Jugoslavija užpuolė Kroatiją, užpuolė Kroatijos regioną ir įvyko ginkluoti susirėmimai su kroatų policija. Prasidėjo įvykiai Balkanuose, kurie truko ilgai ir baigėsi vėlgi tik dėl NATO intervencijos.".

Taigi, būsima sutartis dėl atnaujintos Sovietų Sąjungos buvo užkoduota nesėkmei. SSRS užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės žodžiai apie artėjančią diktatūrą liudija ne tik apie M.Gorbačiovo veiksmus, kurie bus įgyvendinti 1991 m., bet ir apie SSRS valstybės antidemokratinę prigimtį. Dėl to JAV ir Vokietijos susitarimai dėl dujotiekio "Nordsream 2" tiesimo pabaigos artimai siejasi su E.Papečkio pastebėjimais apie užsienio valstybių reakcijas į Rugpjūčio pučą: "Visi vadovai, išskyrus M.Thatcher, visi vadovai vartojo terminą "naujoji sovietų valdžia". Tą patį pasakė H.Kohlis, tą patį pasakė F.Mitterand’as. Vadinasi, jie tą grėsmę vertino kaip pakankamai rimtą ir jie visi neprašė sustoti, atiduoti valdžią. Taip, jie pasmerkė perversmą, bet, kita vertus, jie kalbėjo, kad tikisi, jog ta naujoji valdžia laikysis prisiimtų reformų. Jie tikėjosi iš perversmininkų, kad jie laikysis to, ką žadėjo jų nuversta valdžia. Aš manau, kad mes jų negalime kaltinti, jie tikrai rūpinosi savo valstybių likimu, savo valstybių žmonėmis. Tas branduolinis ginklas iš tiesų buvo pernelyg bauginanti priemonė, kurios nebuvo galima ignoruoti."

Tad vėl tenka grįžti į 1991 m. gruodžio 8-osios Belovežo girią, kurioje Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos vadovai paskelbė apie SSRS žlugimą ir apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimą. Socialiniuose tinkluose Rusijos informaciniai puslapiai pateikia labai daug informacijos apie Rugpjūčio pučą, tačiau daugiausia sarkazmo sulaukia NVS įkūrimas. Galima numanyti, kodėl. Tiek to meto Baltarusija, tiek Ukraina parodomi kaip išlaikytiniai. Dėl to šiuo metu didėjantis Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir Rusijos bendradarbiavimas sudaro prielaidas abejoti eurointegracijos sėkme ir teikiamomis saugumo garantijomis. Ukraina išlieka svarbiu europinių pokyčių indikatoriumi. Belieka tikėtis, kad esami rotbartai ateityje Europai nepasiūlys naujosios Odilijos, kuri naujai žavės, kerės ir vilios.

Tačiau būtina nepamiršti ir lietuviškos Rugpjūčio pučo kasdienybės, apie kurią liudija Vytautas Landsbergis: "O aplink buvo visokiausio blaškymosi, žinoma, ne taip paprasta buvo. Čia tau skambina iš Rygos generolas F.Kuzminas ir sako, kad jis dabar nuo šios dienos yra Lietuvos valdžia, pagal pučo viršininkus, ten naujas prezidentas G.Janajevas, tenai GKPČ jau dabar viską sprendžia, ir jį įgaliojo tvarkyti Baltijos valstybių reikalus, jo įsakymai mums privalomi. Aš pasakiau: generole, jūsų įsakymai mums nėra jokie įsakymai, jūs ne valdžia, mes nevykdysime jūsų įsakymų. Jis sako: aš naudosiu jėgą, man Konstitucija leidžia, aš naudosiu jėgą. Sakau, na, pabandykite. Anksčiau buvo tokių progų, aš pasakydavau jiems, kad prisimintų Niurnbergo teismą, kaip tie, kurie manė, kad turi teisę naudoti jėgą, paskui turėjo sunkiai aiškintis arba net keliavo į kartuves. Tai tokie buvo principiniai susirėmimai."