Kaip suprantu, jie vadovaujasi planu, kuriame nėra numatyta tų tualetų ir kanalizacijos vamzdžių, kurie senų seniausiai patiesti. Tad reikalauja ne tik nugriauti tualetus, bet ir tuos vamzdžius iškasti.

Tada tikriausiai bus galima pakeisti tą planą. Ir viską padaryti iš naujo. Absurdas? Tačiau tik ne valdininkams. Išspręsta problema, žmonėms geriau, gamta švaresnė, tačiau popieriuje ženkliuko nėra. Ir štai visagaliai biurokratai sukilo. Sukilo vienas prieš kitą. Ką turėtų daryti statybų prižiūrėtojai. Jie turėtų ateiti į Palangos savivaldybę su savo pasiūlymais, kaip sutvarkyti dokumentus, o ne kreiptis į teismą. Išeina dar vienas absurdas: dvi valstybės institucijos ginčijasi tarpusavyje ir tam naudoja mokesčių mokėtojų pinigus. Jų, deja, niekas neskaičiuoja. Niekada nebus pinigų mokytojams, gydytojams, policininkams, jei biurokratai neskaičiuos savo elgesio pasekmių.

Jau ilgą laiką girdėjome, kaip biurokratai paprastus žmones puola. Liepia nugriauti pastatytą namą. Kodėl? Žmogus nepažeidė realių apribojimų – nei per arti ežero pasistatė, nei kažkokioje saugomoje teritorijoje, nei žemės užgrobė, tačiau kažkokie popieriai nesueina. Jis turi namą nugriauti, tada tokį patį iš naujo pasistatyti. Ir bus gerai.

Palangos tualetų pavyzdys rodo, kad biurokratinė logika labai smarkiai įsisuko, nes susipliekė dvi biurokratinės įstaigos. Valstybės tarnybos įstatyme yra įrašyta, kad tarnautojai privalo „nešališkai tarnauti žmonėms“. Tarnauti žmonėms, bet ne popieriams. Dabar atrodo, kad viskas yra atvirkščiai.

Kalbėdamas su gausybe biurokratų ir įvairiausių pareigūnų, supratau, kad absoliuti dauguma yra įsitikinę, kad valstybė yra jie, o likę žmonės – darbininkai, verslininkai, mokslininkai – tai kažkoks priedėlis prie valstybės.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad biurokratai pavogė valstybę iš žmonių. Valstybė tampa ne savu kūnu, kuris bus ginamas iki paskutinio kraujo lašo, bet kažkokiu neracionaliu prievartos mechanizmu. Būtent tai priverčia žmones manyti, kad teisingumo nėra. Iš čia kyla begalinis žmonių nusivylimas. Ir jokia ekonomika, jokios emigrantų pritraukimo programos nepadės. Kalbėdamas su gausybe biurokratų ir įvairiausių pareigūnų, supratau, kad absoliuti dauguma yra įsitikinę, kad valstybė yra jie, o likę žmonės – darbininkai, verslininkai, mokslininkai – tai kažkoks priedėlis prie valstybės. Ir jie privalo tarnauti valstybei, t.y. biurokratams ir pareigūnams. Visiškai iškreipta logika, tačiau būtent ji įsišaknijusi giliai biurokratų galvose.

Aišku, tikrai ne visi valstybės tarnautojai yra tokie. Yra labai šviesių, suprantančių, kad valstybė – tai ne tik jie, bet visi Lietuvos piliečiai. Suprantančių, kad jų pareiga spręsti žmonių problemas, o ne jas gausinti. Tačiau jie – kaip tie išnykstantys dinozaurai.

Viešoje erdvėje vis dažniau primenamas valstybės atkūrimo šimtmetis. Kokia šios šventės prasmė, jei ją pasitinka dvi kastos – pateptoji biurokratija ir likęs juos aptarnaujantis bei jiems besąlygiškai paklūstantis personalas?