Quantcast

Kai pasaulis sutelpa saujoje

Kiekvienas žmogus turi tai, ko negalima apibūdinti tik kaip anatominės struktūros. Žmogaus jausmai, emocijos, išgyvenimai, pyktis, empatija, galų gale buvimas tokiu, koks esi, su visais privalumais ir trūkumais dažniausiai ir apibrėžia kas ir koks yra žmogus. O kad jau žmogus yra socialinė būtybė, pavieniai individai išskirtiniais arba, kitaip tariant, anomaliniais atvejais gyvena po vieną, bet paprastai yra linkę burtis į grupes, kurti ekonominius ir socialinius ryšius. 

Taigi, mes visi vienaip ar kitaip esame susiję, tačiau ne išoriniais, o daugiau vidiniais saitais, kurie peržengia anatominės struktūros ribas. Mes turime vidinį pasaulį, apie kurio būtį svarstoma turbūt tiek pat amžių, kiek žmogus iš esmės yra tapęs mąstančia būtybe.

Mūsų praeitis leidžia kurti kelius į ateitį ir dažnai suteikia stiprybės išgyventi dabartį.

Kai tokios apie savo egzistencijos prasmę mąstančios būtybės susiburia, randasi gyvenvietės, kaimai ir miestai. Ten paprastai vienaip ar kitaip verda gyvenimas, veikia galios ir valdymo struktūros, represija bei palaikymas su visais žmogiškaisiais trūkumais ir privalumais. Ten gimsta viltis, tikėjimas ir kultūra. Jose susikuria mūsų praeities ir kasdienybės mitai, mūsų istorijos, legendos, formuojasi ateitis. Vienose vietose gyvenimas yra pasyvesnis, o kitos, it tos tektoninės plokštės, nuolat kirbinamos ir judinamos kultūrinių ir dvasinių susidūrimų, dalyvauja žmonijos (su)kūrimo mito epicentre.

Lietuvoje viena tokių vietų, kuri, rodos, tyliai glaudžiasi rajone, tačiau iš tikrųjų aktyviai dalyvauja savikūros procese, yra stebuklo ir architektūros objektais papuošta Šiluva. Tai vieta, kuri, nepaisant savo mažumo, reprezentuoja ir kuria rajono, o taip pat ir šalies vaizdinį. Nepaisant skirtingų įsitikinimų, dvasinės vidinės žmogaus paieškos yra būdingos absoliučiai daugumai, o Šiluva yra ta vieta, kurioje šios paieškos pasiekia apogėjų ir paprastai būna vainikuojamos atsakymų.

Gal todėl mažame miestelyje išdidžiai stovi vėlyvojo baroko bažnyčia, iš kurios atsiveria vaizdas į Antano Vivulskio vieną iš vos kelių išlikusių kūrinių – Apreiškimo koplyčią. Ne, tai ne liaudies meno nudailinti kūriniai ir net ne dievdirbystės meistrų paženklintos koplytėlės. Tai aukščiausio meninio lygio kultūriniai ir kūrybiniai artefaktai, kurie suponuoja, kad čia – ne standartinis bažnytkaimis, kad įžengiama į Šventovę.

Tikėtina, kad vietas, kurios susaistytos ne fiziniais, bet dvasiniais reikšmių artefaktais, ypač gerai jaučia kuriantys žmonės.

Sigitas Geda viename iš savo eilėraščių "Kas kur yra" rašė: "Ten, kur šilas – Šiluva." Ir taip, šie žodžiai pasako kur kas daugiau nei tik vietovės apibūdinimą. Ten, kur vietą gaubia medžiai, ten, kur visas gyvenimas, rodos, tampa kontempliatyvus, nes ten, kur miškas – ten ir gyvybė. Natūrali sinergija tarp gamtos, žmogaus ir kultūros vis dar aktyviai cirkuliuoja nuo Kauno tenukeliavus vos 100 km.

Arti: sinergija tarp gamtos, žmogaus ir kultūros vis dar aktyviai cirkuliuoja nuo Kauno tenukeliavus vos 100 km.

Tikėtina, kad vietas, kurios susaistytos ne fiziniais, bet dvasiniais reikšmių artefaktais, ypač gerai jaučia kuriantys žmonės. Gal todėl ir kilęs nuo Šiluvos krašto režisierius Eimuntas Nekrošius prieš ketverius metus pasiryžo ir atgabeno savo kūrinius į Šiluvą. Jau keleri metai liepos vakaras yra ne tiesiog eilinis vakaras, bet didmeistrio, kurio kūriniai puošė didžiausias pasaulio scenas, vakaras. Tūkstantinė minia susirenka tam, kad baroko ir dvasinio miestelio krūvio fone patirtų teatrą. Gi teatras pluša tam, kad adaptuotų ir paruoštų kūrinį nepaprastai vietos scenai po atviru dangumi. Panašu, kad E.Nekrošius pajautė vietos dvasią ir ja tikėjo bei skleidė jau tada, kai, rodėsi, mažai kas beminėjo Šiluvą kitame kontekste, išskyrus kartą metuose Didžiųjų atlaidų metu.

Vilties troškimas nėra iliuzija, o jausmingumas nėra tik silpnųjų privilegija.

Intuityviai ar ne, tačiau teatrinės pėdos tapo kultūriniu keliu, kuriuo pasiryžta eiti šis kraštas. Keliu, kuriame primenama, kad prasmė ne visada (o dažniausiai niekada) yra nudailinta, didinga, mojuojanti nosinaite iš dramblio kaulo bokšto. Kad tektoninės kultūrinės mūsų tautos ir pasaulio plokštės gali susidurti bei sukelti žemės drebėjimus ir tiesti naujus kelius į supratimą ten, kur visas neišmatuojamas pasaulis ima ir sutelpa saujoje.

Turbūt todėl Šiluva šiais karantino pažymėtais, baime paaštrintais metais tampa vieta, kurioje primiršę prisimena, kad gali rasti viltį. Todėl čia imama ir nepopuliariai prabylama ne apie vartojimą, IT technologijas, ekonomiką, verslą, valiutą, savirealizaciją ar XVII a. parafraze "po manęs nors ir tvanas", bet garsiai pareiškiama, kad buvusieji prieš mus paliko pėdas tam, kad mes tiestume kelius. Mūsų praeitis leidžia kurti kelius į ateitį ir dažnai suteikia stiprybės išgyventi dabartį. Vilties troškimas nėra iliuzija, o jausmingumas nėra tik silpnųjų privilegija. Taip vietos dvasia dar kartą sukūrė pretekstą mažame miestelyje skleistis aukšto lygio profesionaliajai kultūrai.

Panašiai, kaip kad žmogaus nenusakome tik vardindami jo fiziologines savybes, taip ir miesto neapibūdina tik sausa statistika – gimė, mirė, gyvena, prieaugis... Miesto dvasia plevena kažkur tarp mūsų, leisdama jį patirti per kultūrinius artefaktus, prisidedant prie šios dvasios kūrimo. Šiluva buvo perversmo, pokyčio ir rezistencijos vieta. Šiandien, kai mūsų kova tapo panaši į filmo scenarijų, kai gerbūviui grėsmę kelia pandemija, o mes jaučiamės pasimetę ieškojimuose, vėl tektoninis susidūrimas tarp vidinio ir išorinio pasaulio, tylioje ir ramioje kelių šimtų gyventojų vietovėje mums primena: į vienas kitą galime prabilti kultūros kalba; vienas kitam esame svarbūs, ir visos prieš mus buvusiųjų pėdos yra įsispaudusios ateities keliuose bei niekada nenustos būti matomos.

Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet pėdos tavo buvo matomos.

Literatūros didmeistris Fiodoras Dostojevskis knygoje "Jaunuolis" teigia, kad net jei nustosime egzistuoti ir visi mus pamirštų, niekada nemirtų meilė: "Ar tu žinai, kokia yra žmogaus atminimo riba šioje žemėje? Žmogaus atminimo riba nustatyta tik 100 metų. 100 metų po mirties jį dar gali atminti jo vaikai arba vaikaičiai, dar matę jo veidą, o paskui, nors dar ir gali kas atminti, bet tiktai žodžiais, mintimis, nes nebebus visų tų, kurie yra matę jo gyvą veidą. Ir apžels jo kapelis žolele, sueižės ant jo baltas akmenėlis, ir užmirš jį visi žmonės ir net jo paties palikuonys, užmirš paskui net patį jo vardą, nes tik nedaugelis pasilieka žmonių atmintyje – na ir tegu! Tegu užmiršta, mylimieji, o aš jus ir iš kapelio myliu. <...> Vis tiek ir po mirties meilė gyvena!.."

Na, o Šiluvoje besiskleidžianti teatro bienalė (liepos 11–gruodžio 11 d.) savo pamatus atremia į 77-osios psalmės citatą, tikint, kad mes visi ir kiekvienas atskirai esame svarbūs savo bendrystėje.

"Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet pėdos tavo buvo matomos."


Šiluvos teatro bienalė

Rugpjūtis

1 d. 16 val. iki rugsėjo 30 d. – Dmitrijaus Matvejevo paroda "Nekrošiaus teatras: abipus uždangos". Šiluvos piligrimų informacijos centre.

7 d. 16 val. – Šokio teatras "Aura" šokio spektaklis "Norėčiau būti paparčio žiedu". Choreografė Bea Debrabant. Šiluvoje.

Rugsėjis

5 d. 18 val. ir 6 d. 17 val. – Šeiko šokio teatras. Garso, šviesų, judesio aplinkos laboratorija ir spektaklis "Kontaktas". Choreografė ir režisierė Agnija Šėiko. Žaiginyje.

6 d. 20 val. – Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis "Vėjas gluosniuose". Režisierius Gytis Padegimas. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje Šiluvoje.

19 d. 16 val. "Big Wolf Company" (Estija) "Trys seserys". Maironio parkas Raseiniuose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    9
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių